Mėnesio albumai + „Hamiltonas“ ir kt. (10)

(I) Laidoje „Ne vienas“ Tomas Narkevičius kaip visada įžvalgiai ir atvirai reflektavo save ir savo kūrybą. Sakė, tikisi, kad klausytojams įdomu stebėti jo kaip kūrėjo arką (nelabai man logiškas šitas anglizmas, nes atrodo, kad staigiai kyli kyli, o paskui staigiai krenti). Šiaip ar taip, tą Free Fingos raidą, kaitą, kelią, kūrybinę kelionę stebėti tikrai labai įdomu, juolab kad Tomas pats tai kruopščiai apmąsto, o ir skirtumai tarp albumų reikšmingi – FF, sakyčiau, įvairiapusiškiausias mūsų atlikėjas, – bet kartu ta kūryba turi vieną sielą.

FREE FINGOS „Plastika“ – palyginus su ankstesniais, minkštas, plastiškas, elastingas albumas. Po repo ir roko čia atsiduodama soului, R&B, bet grubesni elementai irgi išlieka, lipdosi į tą muzikinį tankį. Labai švelni daina „Grubiai“, per kurios eilutę „man bėga šiurpai“ išties nubėga šiurpai, nepastebimai pereina į nerimastingą, tūžmingą „Lipalą“. Naiviosios, širviškos estrados simuliakras „Beržas“ ta pačia nata pradeda kitos garsinės epochos „Anglis“ – baisiai liūdną pernelyg reiklios meilės dainą. Įsimena poetiška, fatališka užuomina apie Kuršių nerijos kaimą.

Sunku įsivaizduoti vidinį ir išorinį spaudimą, kurį patiria mūsų svarbiausi muzikinės scenos lyderiai, su kiekvienu albumu turintys save pranokti ir išrasti iš naujo, bet Free Finga kartelę pats sau prieš nosį pakėlęs išlaiko, o mums telieka mėgautis.

Free Finga ir E. Karosaitė

(II) Buvau pasiilgusi naujų atlikėjų, kūryboje pasivadinančių tiesiog vardu ir pavarde. Jauna muzikos kūrėja, šiuolaikinio šokio studijas baigusi Emilija Karosaitė nuo pat pirmo singlo pademonstravo savitą braižą ir netikėtą šiurpoką estetiką. Jos atsainiai melancholišką, statišką dainavimą perpjauna grubūs, destruktyvūs gitaros ir būgnų peiliai.

Debiutiniame mini albume „Aprašykime dienas“, įrašytame kultinėje „Ymir Audio“ studijoje su prodiuseriu Snorre Bergerudu, jaučiasi pastanga kurti vientisą pasakojimą – ir muzikaliai, ir netgi dainų bei interliudų pavadinimais, įdėtais į skliaustelius ar pasibaigiančiais kableliais. Prie albumo viršelio koliažo ir nebylių siaubo filmų aliuzijų labai tinka pianinu sugrotas bežodis paskutinis albumo kūrinėlis, man kaip idėja kažkodėl ypač patikęs ir apibendrinęs visas sapniškas linijas.

(III) Debiutinį MIGLUMOS EP „Nebula“ įtraukiau tarp 12-os geriausių 2023-iųjų albumų, o antrasis „Moth“ turbūt netgi geresnis. Arba tiesiog mano ausis adaptavosi prie šitų įmantrių vokalo vinguriavimų, kurie tikrai nėra mano sielos muzika, bet tai netrukdo pripažinti Miglumos kūrybos įdomumo, savitumo ir nori nenori įnerti į šitą eterinį debesį.

Viso albumo pagrindas yra Miglės balsas, pereinantis stadijas nuo archaikos, folkloro iki modernių hiphopo ritmų. Albumą pradeda išskirtinis kūrinys „Vilnija Vilnia“, kuriame vienas balsas tampa visu vaidilučių choru. Ne mažiau užbūrė ir piktesnė, energingesnio ritmo vedama paskutinė kompozicija „Fluxus“. Čia galite pažiūrėti projekto „Soundium“ nufilmuotą Miglumos pasirodymą ir pokalbį su ja.

Migluma ir Šalna (+Sarmata, Mėlyna, Dargana, Gėda – naujas tautinis muzikinis trendas)

(IV) Eilinį kartą pasidžiaugsiu naujomis kūrėjomis moterimis ir taip pat akademinį išsilavinimą turinčių kūrėjų (Miglė LMTA baigė elektroninės muzikos kompoziciją) atėjimu į populiariosios muzikos lauką. Dar vieną savitą albumą pristatė kita akademikė Mėta Gabrielė Pelegrimaitė, šįkart pseudonimu Šalna, o taip pat žinoma iš „Ambulance on Fire“ ir kitų improvizacinės muzikos kolektyvų.

Albumas „So Low“ patiks ieškantiems netradicinių garsų ir skambesių, eksperimentavimo elektronika ir akustiniais instrumentais, fleitos ir spoken word derinio (net jei nežinojot, kad tokio ieškojot). Visa tai nebūtinai sulimpa į išbaigtą veikalą – tuo ir kitais aspektais kiek primena Elenos Neniškytės/Umiko Kotori kūrybinę manierą. Čia „Ore“ interviu su Mėta.

---

Kitos naujienos urbi et orbi!

ASMIK

Velykas praleidau Londone ir patyriau megapolio kultūrinių džiaugsmų. Vienas iš jų – Karališkojoje operoje pamatyti Asmik Grigorian, dainuojančią „Madam Baterflai“. Tikras patriotinis malonumas, kai tavo tautietei skamba ovacijos. Užsienio žiniasklaida štai rašo, kad operai šiais laikais stinga žvaigždžių, kurios sutrauktų publiką, ir kad Asmik pretenduoja šią spragą užpildyti. Vienoje recenzijoje kritikė rašė verkusi drauge su visa publika, o kitoje autorius sakė iki šio Asmik pasirodymo iš tiesų nežinojęs, koks nepaprastas gali būti gyvas dainavimas. Toliau suplanuoti solistės pasirodymai Niujorko Metropolitan operoje.

Beje, prieš kokius 20 metų ŠMC vykusiame berods „Gaidos“ koncerte scenoje stovėjo juodu golfu apsitempusi moteris ir dainavo sustingusi, geležiniu veidu, sukryžiavusi ant krūtinės rankas (!). Pritrenkė, nežinojau, kad galima taip intravertiškai stovėti ant scenos ir vis tiek taip paveikiai dainuoti.

---

HAMILTON

Didelė laimė man buvo pamatyti ir išgirsti didžiausią mūsų laikų muzikinio teatro hitą, nuo 2015 m. uždirbusį apie milijardą dolerių, laimėjusį 11 „Tony“ apdovanojimų ir Pulitzerį. Ir jei nesate snobas, atmetantis viską, kas patinka masėms, pripažinsite, kad šita šlovė pelnyta.

Lin-Manuelis Miranda, Niujorko lotynų rajone, puertorikiečių šeimoje, gimęs Renesanso žmogus, sukūrė miuziklo tekstą ir muziką, ir originaliam pastatyme pats atliko pagr. vaidmenį. Podkaste „Popcast“ jis labai entuziastingai ir įžvalgiai pasakoja apie savo paauglystę ir aistrą 90-inių repui.

Čia jis repuoja pas savo draugą namuose

Alexanderis Hamiltonas – Jungtinių Valstijų Founding Father, pirmasis iždo sekretorius, 10 dolerių kupiūros veidas. Gimęs Karibų salose, pavainikis, našlaitis, talento rašyti ir kalbėti dėka atsidūrė Niujorke, tapo vienu iš Nepriklausomybės nuo britų karo lyderių ir Dž. Vašingtono dešiniąja ranka. Taip pat jis – pirmojo Amerikos sekso skandalo kaltininkas ir vienintelis iš šalies Įkūrėjų nesulaukęs senatvės – nušautas dvikovoje.

Vienas iš biografinio miuziklo leitmotyvų – istorinio naratyvo kūrimas. Kas ir kaip papasakos tavo istoriją, kurioje pats parašei tik pirmą eilutę? Ar nebus pamiršta, kad valstybę kūrė imigrantai? (Aišku, kad bus.) Kas papasakos moters istoriją? (Niekas, jai teks pačiai save įsirašyt į naratyvą.) Miranda istoriją apie Tėvus įkūrėjus, baltus vyrus, pasakoja hiphopo ritmu. Tai istorija apie kontrkultūrą – šalies ir muzikos istorijoje. Pirmą kartą Brodvėjuje repas atskleidžia ne afroamerikiečių patirtis varginguose rajonuose, bet baltųjų dominuojamą istoriją. Miuzikle baltieji atlieka tik trečiaplanius vaidmenis (išskyrus komišką karalių Jurgį III, kuris atstovauja tradiciniam miuziklui ir tradiciniam ikirevoliuciniam pasauliui), o juodaodžiai (ar tai korektiškas terminas? man taip pat blogai skamba ir afroamerikiečiai, ir people of colour), latino ir azijiečiai atlikėjai demonstruoja ne tik savo neprilygstamas vokalines galimybes, bet ir Amerikos kaip imigrantų šalies realybę.

Net jei nesiruošiat „Hamiltono“ žiūrėti nei gyvai, nei per Disney+, verta paklausyti jo nuostabaus įrašo – savarankiško muzikinio opuso, hiphoperos. Miranda su The Roots pagalba čia atidavė duoklę savo mylimiausiam protesto repui, politiniai debatai dėl mokesčių politikos vaizduojami kaip repo kova, cituojami ir sempluojami Notorious B.I.G, Mobb Deep, DMX, liepsningas Hamiltono flow konstruotas pagal Eminemą ir Rakim, o jo šaltakraujo antagonisto Burro – pagal Jay-Z.

Prieš žiūrint miuziklą rekomenduoju pasidaryt namų darbus, paskaityt apie Hamiltoną ir jo kolegas bei patį milžinišką libretą, kuris yra stebėtinai talpus, gilus, atskiras literatūros kūrinys. Hamiltonas valdė žodį, prirašė gausybę tekstų – daug žodžių ir miuzikle. „Hamiltone“ – apie 20500, „Operos fantome“ – vos 6700.

---

TECHNO

Kaip įprasta kalbant apie kontrkultūros ir popkultūros sankirtas, pilna žmonių, purkštaujančių, kad tokie hamiltonai yra kultūrinė apropriacija, o tikras repas yra tik freestyle’as pagal draugelio beatboxą prišnerkštam Bronkso hude. Kažką panašaus mačiau komentuojant ir apie naujieną, kad Berlyno techno scena įtraukta į Vokietijos nematerialaus paveldo sąrašą (kol kas dar ne UNESCO, beje, kaip buvo parašę LRT).

Šįkart nesileisiu į man labai įdomią kontr- virtimo pop- temą. Bet kviečiu prabalsuoti rimtoje apklausoje.

---

Lietuviško roko pradininkai

Kontrkultūros virtimas popkultūra taip pat gali reikšti istorinių reiškinių legitimavimą ir išsaugojimą, paveldo gaivinimą ir pristatymą šiuolaikinėmis formomis. Lietuvos muzikos informacijos centras išleido natas „Dainos, kurios nebuvo užrašytos. Lietuviško roko septintojo ir aštuntojo dešimtmečių rinkinys“ su grupių „Aitvarai“, „Antanėliai“, „Bitės“, „Eglutės“, „Gintarėliai“, „Gėlių vaikai“, „Kertukai“ dainomis. Idėjos autorės ir įgyvendintojos – Eglė Vakarinaitė-Zilnienė ir Raminta Naujanytė-Bjelle. Beje, MICas ne tik leidžia natas, bet ir aktyviai edukuoja nežinančius ir apsimetančius, kad nežino, apie legalius natų įsigijimo būdus. Atsišviesti ir padalinti visiems choristams – nėra legalus būdas.

Labai džiugu, kad mūsų roko pirmeiviai sulaukia vis daugiau dėmesio. Priminsiu, kad Pakartot prieinamas nuostabus to laikotarpio dainų rinkinys „Lietuvos roko pionieriai“. Šis bei tas yra ir Spotify. Taip pat MICas neseniai publikavo ilgą pokalbį su Jūrate Dineikaite iš grupės „Bitės“. Jai šiuo metu 87-eri. „Suprantate, galiu pasididžiuoti, kad Dievas man paliko „šriubus“, jie veikia. Ir aš labai gyvenu“, – sako muzikantė.

Tiek šį kartą. Daugiau naujų dainų – mano „Spotify“ grojaraštyje. Jei patiko, ką perskaitėt, pakomentuokit ir pasidalinkit. Ačiū ir gero apetito.