Tą Radiocentro geriausių 2000-ųjų dainų rinkinį sukom ir sukom su puske kažkurią vasarą kaime pas senelius, miela buvo prisiminti :) Bendžaminas ir Neapolis buvo šiems laikams stebėtinai homofobiškos, bet kažkuo ir mielos karikatūros, lyg aidas tų laikų, kai LGBTQ viešojoje vaizduotėje buvo ne "grėsmė" ar "politinis reikalas", o "pasaulio įdomybės".
Man dabar išgirdus Bendžaminą ir Neapolį tiesiog Madlenos pyragaičio efektas ištiko, visas gyvenimas pro akis prabėgo. Buvau apie tokius visai pamiršus.
I'm here to stay, jei išgirsime daugiau apie Janiną Miščiukaitę - iš tikro juokauju, vis tiek religingai skaityčiau "Ausį". Bet nu kai tos moters gerklė atsidaro, ir man visad noris dainuoti. Žodžiu, reikia daugiau Janinos!
O taip pat norėčiau pradėti diskusiją - visuotinio kūrinių simforkestravizavimo truputį nesuprantu, bet gal neteko kol kas gero varianto girdėti. "Beržas" skambėjo neblogai, bet tikrai ne geriau nei originalas (ar gyvas atlikimas su grupe!). Aišku, gali būti, kad aš traumuota "Bridžertono" garso takelio - apskritai, manau, kad jis yra labai blogas, o šią vasarą dar teko klausyti tų tris natas zulinančių smuikelių per draugės mergvakarį (turiu omeny, aštuonias valandas non stop tų smuikelių) ir tai privertė labai nuodugniai pergalvoti visos šitos orkestrizacijos naudingumą. Melodija dažniausiai kažkaip ypatingai ir naujai neišsiskleidžia - gal tai neišradingų orkestruočių problema? Nežinau, dažnu atveju tie "X atlikėjas su simfoniniu orkestru" koncertai neatrodo pakankamai motyvuoti, ir tie du komponentai galiausiai ant scenos atrodo šiek tiek awkward. Tiesa, gal reikia išgirsti gyvai? Po liūdnai pagarsėjusio Bridžertono mergvakario nebedrąsu leisti pinigus bilietams :(
Manęs gal ta orkestrizacija tiek neatbaido, ypač dėl to, kad dažnai tai reiškia rimtosios muzikos pripažinimą popsui. Bet sutinku, kad dabar ji šiek tiek nuvalkiota ir nuvertėjus. Anksčiau čia jau būdavo atlikėjo karjeros įvertinimas, kaip kokia nacionalinė premija - teisė pasirodyt salėj su orkestru. Dabar tai tiesiog toks pažaidimas "va kaip galim didingai skambėt". Mane tas didingumas, skambesio erdviškumas iš tiesų ir vilioja. Sutinku, kad tai priklauso nuo aranžuočių. Girdėjau, pvz., labai gerų atsiliepimų apie Kamanių šilelį Kongresų rūmuose.
Ai, o apie Miščiukaitę tikrai reiks kažką dar rašyt, jei tik rasiu įdomios info. Dabar wiki yra toks sakinys: "Pirmoji Lietuvos estrados dainininkė, įtraukta į Lietuvos rekordų knygą už tai, kad daugiausia kartų buvo pirmoji."
Labai prikaustė roko klasikos metamorfozės, pagarba kad Another Brick in the Wall paėmė kaip kūrinį - visas dalis, o ne tik populiariausią antrą. Miščiukaitė visiškai slay.
Keisčiausius atsiminimus atrakinai su "2 milijonais" (iš vaikystės atminties iškilo eilutė "Nesikankink dėl mandato") ir Kučinsku (??), kurio šitą daina pažinau, tai kokių 90% tikimybė, kad grodavo per sveikinimų koncertus :')
Tą Radiocentro geriausių 2000-ųjų dainų rinkinį sukom ir sukom su puske kažkurią vasarą kaime pas senelius, miela buvo prisiminti :) Bendžaminas ir Neapolis buvo šiems laikams stebėtinai homofobiškos, bet kažkuo ir mielos karikatūros, lyg aidas tų laikų, kai LGBTQ viešojoje vaizduotėje buvo ne "grėsmė" ar "politinis reikalas", o "pasaulio įdomybės".
Man dabar išgirdus Bendžaminą ir Neapolį tiesiog Madlenos pyragaičio efektas ištiko, visas gyvenimas pro akis prabėgo. Buvau apie tokius visai pamiršus.
Dar kartą ačiū už daugiau nei gali suklausyti :)
I'm here to stay, jei išgirsime daugiau apie Janiną Miščiukaitę - iš tikro juokauju, vis tiek religingai skaityčiau "Ausį". Bet nu kai tos moters gerklė atsidaro, ir man visad noris dainuoti. Žodžiu, reikia daugiau Janinos!
O taip pat norėčiau pradėti diskusiją - visuotinio kūrinių simforkestravizavimo truputį nesuprantu, bet gal neteko kol kas gero varianto girdėti. "Beržas" skambėjo neblogai, bet tikrai ne geriau nei originalas (ar gyvas atlikimas su grupe!). Aišku, gali būti, kad aš traumuota "Bridžertono" garso takelio - apskritai, manau, kad jis yra labai blogas, o šią vasarą dar teko klausyti tų tris natas zulinančių smuikelių per draugės mergvakarį (turiu omeny, aštuonias valandas non stop tų smuikelių) ir tai privertė labai nuodugniai pergalvoti visos šitos orkestrizacijos naudingumą. Melodija dažniausiai kažkaip ypatingai ir naujai neišsiskleidžia - gal tai neišradingų orkestruočių problema? Nežinau, dažnu atveju tie "X atlikėjas su simfoniniu orkestru" koncertai neatrodo pakankamai motyvuoti, ir tie du komponentai galiausiai ant scenos atrodo šiek tiek awkward. Tiesa, gal reikia išgirsti gyvai? Po liūdnai pagarsėjusio Bridžertono mergvakario nebedrąsu leisti pinigus bilietams :(
Manęs gal ta orkestrizacija tiek neatbaido, ypač dėl to, kad dažnai tai reiškia rimtosios muzikos pripažinimą popsui. Bet sutinku, kad dabar ji šiek tiek nuvalkiota ir nuvertėjus. Anksčiau čia jau būdavo atlikėjo karjeros įvertinimas, kaip kokia nacionalinė premija - teisė pasirodyt salėj su orkestru. Dabar tai tiesiog toks pažaidimas "va kaip galim didingai skambėt". Mane tas didingumas, skambesio erdviškumas iš tiesų ir vilioja. Sutinku, kad tai priklauso nuo aranžuočių. Girdėjau, pvz., labai gerų atsiliepimų apie Kamanių šilelį Kongresų rūmuose.
Ai, o apie Miščiukaitę tikrai reiks kažką dar rašyt, jei tik rasiu įdomios info. Dabar wiki yra toks sakinys: "Pirmoji Lietuvos estrados dainininkė, įtraukta į Lietuvos rekordų knygą už tai, kad daugiausia kartų buvo pirmoji."
Labai prikaustė roko klasikos metamorfozės, pagarba kad Another Brick in the Wall paėmė kaip kūrinį - visas dalis, o ne tik populiariausią antrą. Miščiukaitė visiškai slay.
Keisčiausius atsiminimus atrakinai su "2 milijonais" (iš vaikystės atminties iškilo eilutė "Nesikankink dėl mandato") ir Kučinsku (??), kurio šitą daina pažinau, tai kokių 90% tikimybė, kad grodavo per sveikinimų koncertus :')
Pasirodo, ta daina įtraukta į Kučinsko "best of" rinkinius. Nu, kiti laikai buvo.
Luciano su draugais jau traukia per Spotį!