Muzikos furšetas (4)

Eurovizija, Rockstarai ir Requiem

Jan 14, 2024

Ir vėl šeimas ir draugus prie žydrųjų ekranų suburs eurovizinės atrankos maratonas. Visą gyvenimą esu Eurovizijos gerbėja, nes absurdo teatras yra reikšmingas ir rimtas žanras. O alternatyvios, fantastinės realybės praturtina mūsų kasdienybę ir vaizduotę.

Kokios išvados po pirmojo pusfinalio? (Jų bus dar 4, iš kiekvieno toliau eina 2 dainos.) Iš 8 nuskambėjusių – 1 gera daina, kurią šiandien niūnuojam, ir 1 visiems bjauri, bet kažkaip vis tiek antroj vietoj. Iš kitų šešių atsimenu: pats sau gražus prancūzas, gedulingas geriausio sceninio vardo savininkas Marius Petrauskas, I wanna be emptėėėė (šituos „mes turim Nirvaną namie“ pamatę žmonės paskui galvoja, kad toks ir yra rokas Lietuvoje). Taip pat pamatėm eilinius įrodymus, kad lietuviai (jei nepasiruošę) ir toliau juda kaip geležiniai medkirčiai.

Pasigedau galimybės stumt ant visus giriančios komisijos (kodėl ji vis tiek ten sėdėjo?), ant paprastų žmogelių su naminiais megztiniais stumt kažkaip nepadoru. Visokeriopai žavėjo pritrenkiančio grožio vedėjų duetas, neerzino ir naujas užkulisių veidas Nerijus.

Ar sugebėsime Švedijon neišsiųsti vietinio gangnam style? Ar Jessicos Shy fanai vieningai prabalsuos už Silvestrą (jinai jo dainos autorė)? Ar nebus vedėjų duetas finale „praturtintas“ atgaivintu Masalskiu (nes kaipgi be vyrų)? Sekite naujienas. O ko jūs tikitės iš šiųmetės Eurovizijos atrankos?

Skaitydama pranešimus spaudai, niekaip nesupratau, ar čia tikras filmas, ar kažkokia reklaminė akcija. Nesupratau ir žiūrėdama. Šitas plakatas, tiesa, taikliai atspindi visą esmę. Gretinami keturi random muzikantai. Iš pradžių turbūt planuota daryt filmą apie Jazzu tapimą mama (nes leido pafilmuot vaiko veidą), bet paskui sugalvota priklijuot dar kelis viščiukus. Filmo kulminacija (šiaip filme nėra struktūros, bet bent teoriškai kulminacija) – M.A.M.A. nominacijų paskelbimas. Taigi filmas promina M.A.M.A. ir šūkį „nuo mamos iki M.A.M.A.“, nes (pasirodo!) bendras šių atlikėjų vardiklis yra itin artimas ryšys su mama. Ok, gera protmūšio sąsaja, bet o tai kaip visi kiti šalies atlikėjai? (Tiesa, Jovanis filme paverkšlena, kad mama neateina į jo koncertus…) Ar taip leidžiama suprast, kad šie 4 atlikėjai šiemet ir susišluos apdovanojimus?

Kartu filmas pristato ir labai asmeniškus personažų gyvenimo aspektus. Jazzu balso praradimą, Rūtos Mur seksualinę tapatybę, Gamkos ir Remio vaikystėje nušautą tėvą. Taip pat personažams liepta nejaukiai ilgai žiūrėti savo mylimiesiems į akis.

Filmas sumontuotas kaip puzlės detales į orą išmetus ir tikintis, kad kažkurios sulips. Valanda sutrumpinus, būtų galima rodyt per TV (aišku, ir bus rodoma). Stebėtinai prasta kokybe įrašyti personažų balsai. Neduodama normaliai paklausyt pristatomų kūrėjų muzikos. Bet, žinoma, fundamentinė problema – rokstaro sąvoka.

Filme paminima, kad rokstaru dabar esi vadinamas ne dėl muzikos stiliaus, bet dėl gyvenimo būdo. Kaip supratau, santūri, rimta, intravertiška Rūta Mur yra rokstarė dėl to, kad myli moteris. Jazzu šiaip jau tiktų kitas terminas – diva. Vieninteliai bent kiek rokstarišką biografiją turi broliai Daškevičiai (beje, apskritai palikę gerą įspūdį).

Rimtesnės – istorinės – naujienos!

Vinilo formatu perleistas Romo Lileikio ir Kipro Mašanausko „Requiem“ (1996). Jei jūs, kaip aš, esate „Meilės ir mirties Veronoje“ gerbėjai – nustebsite! Keistas, hibridinis ekscentriškos poezijos ir muzikos opusas, ne vieno rimto melomano laikomas vienu geriausių lietuviškų albumų apskritai. Čia yra „Youtube“ grojaraštis, o čia, jei nepagailit 5 eurų per metus už prenumeratą, albumas „Pakartot“ puslapyje.

Kitas šou pasaulio įvykis – ska-punk veteranų dr. Green sugrįžimas. Perleistas jų 1998 m. debiutinis albumas (vinilą galima užsisakyti čia). Kovo 15 d. bus koncertas Vilniuje. Pavasarį numatytas ir antrojo jų albumo „The Sounds of Black & White Radio“ vinilas.

Kitas įdomus perleidimas pasirodė dar pernai – industrinio elektroninio roko / EBM dueto Modus 1994–1998 m. geriausių kūrinių rinktinė. Rekomenduoju atrast, jei mėgstat grubų, industrinį garsą ir senus sintezatorius. O ir šiaip praplėst suvokimą, kokios muzikos būta Lietuvoje.

Galiausiai noriu paminėti savo konkurentus. Man atrodo, kad visokių meno rūšių recenzentai ir apžvalgininkai retai paskaito/paklauso vieni kitus ir dar rečiau vieni kitais pasižavi. Tai aš noriu pabrėžti, kad pavyzdingai skaitau viską ir visus.

Lietuvos muzikos informacijos centro puslapyje pasirodė didžiulė, daugybės laiko ir darbo aiškiai pareikalavusi Vitalijaus Gailiaus lietuviškų albumų apžvalga. Jei mano skonis jums pernelyg popsiškas arba jeigu esat visaėdžiai, būtinai sekit Vitalijų.

Dėl tų pačių priežasčių sekite Domantą Razauską, kuris, be kitų užsienietiškų topų, per LRT radiją pristatė ir savo geriausių pernykščių lietuviškų albumų sąrašą. Čia tas sąrašas feisbuke.

Jei patinka, ką čia perskaitėt, užprenumeruokit ir draugei/draugui. Ir paspauskit širdutę, kad paglostytumėt man širdutę. Iki!