Jeigu žinai, ko tu nori + Amsterdamas + 5 ryškiausi mėnesio albumai (27)
AUSIAI – metai. Negaliu pakęsti, kai žmonės (jauni), vos prieš mėnesį kažką pradėję ir padarę pusantro įrašo instagrame, jau švenčia reikšmingą sukaktį. Bet, praėjus metams, jaučiuosi nusipelnius, nes labai pareigingai ir reguliariai rašau. Ir vis dar patinka!
Tinklaraščio pavadinimas buvo sugalvotas, „kad greičiau ir trumpiau“, bet dabar žiūriu į tuos 27 tekstus ir manau, kad ne veltui pavadinimu atidaviau pagarbą 1995–2001 m. ėjusiam, labai kietam žurnalui apie muziką AUSIS. Iš tiesų tuo metu buvau jam dar per maža, tik vėlyvuosius numerius zulinau, bet išliko ryškus įspūdis, kad AUSYJE lietuviška muzika buvo pristatoma kaip lygiavertė ar net svarbesnė, įdomesnė nei užsienietiška. O Cicinas atsidurdavo visai netoli Radioshow. Taip pat - kad buvo rašoma lengvabūdiškai, bet informatyviai. Tai šitą savo įsivaizdavimą saviškėje internetinėje AUSYJE tikrai tęsiu.
Beje, gavau žinių, kad AUSĮ Gmailas pradėjo mesti ne prie pagrindinių laiškų, bet į Promotions. Tai tik primenu, kad visi tekstai yra Substacko appse ir svetainėje.
Amsterdamas
Į Amsterdamą buvom susiruošę dėl Childish Gambino koncerto, tačiau turas dėl ligos buvo atšauktas, tad teko ieškoti kitų pramogų. Galiausiai gal net ir geriau išėjo. Svarbiausioj miesto koncertų erdvėj - PARADISO - grojo (pagrindinėj salėj) airiai SPRINTS (garage punk) ir (mažesnėj salėj) trys pradedančios Amsterdamo grupės.
Paradiso – 1880 m. pastatyti, buvę Laisvosios kongregacijos maldos namai, 1967 m. buvo užskvotinti hipių, išsireikalavusių leidimo čia atidaryti muzikos klubą. Vieni pirmųjų čia grojo Pink Floyd. 8 dešimtmety ant scenos Hells Angels primušė Iggy Popą. Taip pat čia yra groję ir live albumus įrašinėję rolingai, Princas, Bowie, Nirvana, Kanye Westas etc.
Didžioji (1500 žmonių) salė - su didžiuliais vitražais ir dviejų aukštų balkonais lyg senam teatre. Mes daugiau laiko praleidom sienas ramstydami mažojoje salėje, nes jaunieji amsterdamiškiai buvo įdomūs ir smagūs, kaip ir jų gausiai susirinkę tėvai bei giminaičiai (ar pas mus tėveliai taip pat nuoširdžiai lanko vaikų koncertus?).
Koncertą rengė nepriklausoma muzikos leidykla La Kamarade, pristačiusi tris grupes, su kuriomis dirbo praėjusiais metais. Visų grupių dainos Spotify teturi po kelis tūkstančius perklausų.
SAKARAM (altpop) vieninteliai dainavo vien olandiškai, kas pridėjo įdomumo. Linksmi ir energingi, tokie truputį The Smiths, jei tėvai būtų jais geriau rūpinęsi. Apskritai visi muzikantai buvo aprūpinti brangiais instrumentais. DEAR OMENS (gothic new wave) - dviejų merginų ir vaikino grupė. Labai patiko jų niūrus abuojumas (tokį va žodį išsitraukiau). O trenksmingai uždarė CARDIGAN INN (energingas nju veiviškas post-punk).
Po 4 valandų koncertų ilgai keliaudama per visą Amsterdamą į nevykusiai pasirinktą nežmogišką ultrakapitalistinį viešbutį bjauriam tamsių tuščių bizniscentrų rajone, svajojau, kad tokį štai panašų koncertą/showcase’ą surengtų Snorre’s Bergerudo YMIR AUDIO studija, kurioje jau gal daugiau nei dešimtmetį gimsta didelė dalis geros lietuviškos muzikos, nuo Frank Fitts iki Garbanoto ir Emilijos Karosaitės. Paleidžiu šią viltį į orą!
Dar Amsterdame apsilankėm mielame, nuoširdžiame ir juokingame, pagyvenusios poros puikiai suvaidintame drag miuzikle LA CAGE AUX FOLLES (Paukščių narvelis; yra ir filmas Birdcage, 1996, su Robinu Williamsu). Jaučiuosi iš naujo atradusi miuziklo žanrą, ypač po pritrenkiančio Hamiltono, tad buvo tikrai įdomu mažoj (bet labai aistringai palaikiusioj) salėj klausytis gėjų meilės ir heteroseksualų durnumo. Sukurtas 1983 m. pagal dar senesnę prancūzų pjesę, miuziklas sudrebino Brodvėjų, nes pirmąkart centre buvo homoseksualūs žmonės, ir buvo įvertintas 6 „Tony“. Galit būt girdėję bent kelias miuziklo dainas, pvz., „I Am What I Am“, tapusią vienu iš LGBT himnų.
Deimantiniai, Platininiai ir Auksiniai
AGATA išdalino apdovanojimus už klausomiausius singlus. Pernai pavasarį atgimę apdovanojimai buvo įteikti už klausomiausius albumus. Tuo metu, atsimenu, abejojau įvertinimų adekvatumu, nes kaip gali Lietuvoje tarp klausomiausių būti Solo Ansamblis, Free Finga, Vilkickytė… Dėl OG, Shy ir Jaručio neabejojau, bet kurgi visas šlamštas, kur visi Lietuvaičiai, Šiškauskai ir Valinskienės??
Pasirodo, toks dabar mūsų muzikinis pasaulis, ne vien mano vilnietiškas burbulas. Šįkart buvo apdovanotos dainos – kai kurios visai šviežios, staigiai tapusios deimantinėmis, kai kurios išleistos jau beveik prieš dešimtmetį. Statistika skaičiuojama tik Lietuvos teritorijoje, įtraukiant pagrindines interneto platformas.
Auksiniais (>2,5 mln. perklausų) tapo 11 singlų: Lilas ir Innomine „Žmogus velniškai bijantis stebuklo“ ir „Kai tu žengi gūžiasi Vilnius“, Proflame „Biznis“, OG Version „Tiesiog negaliú“, Rokas Yan ir Evgenya Redko „Melodramos“, Silvester Belt „Luktelk“, GJan „Važiuoju kur širdis“, 2Kvėpavimas „Leidžiu tau viską“, Velvet & Dapa Deep „Medžiai melagiai“, Bardachiokas „Vaikai po lelijom“ ir Katarsis „Vasarą galvoj minoras“. Be visų lengvai prognozuotų, ypač nudžiugino pastarieji du - abu įrodymai, kas įmanoma tiesiog kambary prie kompo įrašius gabalą ir paleidus jį internetan.
Platininiais (>4 mln.) paskelbti penki: Remis Retro su YVA „Panelė verta milijono“, GJan „Ruduo“, Jovani ir Remis Retro su „Karališka erdve“ „Iš lėto leidžiasi saulė“, V. Baumilos ir Moniqué „Dviese“ ir Lilo ir Innomine „Karina“.
Deimantiniai (>6 mln.) – Justino Jaručio su Jessica Shy „Rugpjūtis“ ir Jessicos Shy su Nombeko Auguste „Tyliai pakuždėk“.
Iškalbingas ir anaiptol neliūdnas sąrašas, kuriame (nei anksčiau apdovanotuose albumuose) - leisiu sau pastebėt - nėra nė vienos angliškos dainos.
Analizuoju „Jeigu žinai, ko tu nori“
Kalbant apie klausomiausius, tai tikiu, kad pastarosiom savaitėm ir jūs, ir jūsų artimieji nė iš šio, nė iš to vis nevaldomai užstenat: jeigu žinai, ko tu nori… Adomas Vyšniauskas (23 m.), Ovidijaus sūnus, trečia savaitė Lietuvoje triuškina visas pasaulio dainas. Toks stulbinantis šuolis iš niekur į žvaigždes pastarąjį kartą turbūt buvo dj nevykėlės „Aerobika“. Adomo daina nuskambėjo UTMA, kovos menų turnyre, į ringą einant jo bičiuliui kovotojui Pultaražinskui. Komentaruose liaudis alpsta, priešindama Adomą dabartinei neva mėmių kartai.
Iš tiesų pirmąkart žiūrėdami video spėliojom, ar tai dirbtinis intelektas, ar tiesiog vaikaitis žiopčioja pagal Ovidijaus fonogramą. Sunku protui suderinti tą dar vaikišką veidą su senio balsu. Ironiška tai, kad Adomas jau anksčiau buvo išleidęs kelias dainas, artimesnes OG ir Vageliams, nei kad interneto liaudžiai norėtųsi. Bet svarbiau gal tai, kad tos dainos neprastos, smagios, kabinančios, nesenamadiškos, kaip ši. Įdomu įdomu, ką Adomas darys toliau, kai visi keliai jam atviri.
Dainos sėkmė – ne tik šiurpulius keliantis balsas ar prilėtinta melodija, bet ir tekstas. Labai lietuviška „siek savo svajonės“ versija apie neveiksnumą. Pradžioje apibendrintas mes juda be tikslo (tikslas išnykęs, niekas nelaukia), paskui pirštas bedamas jau tiesiai į tave - tau keliami primygtiniai klausimai (kiek svajonių nužudyt gali; jeigu žinai, ko tu nori / kodėl nebegalvoji apie tai parom), ir vėl grįžtama prie mes, nes mes visi tokie – apsileidę, sustabarėję (ryto nematę / jau senai).
Daina mokanti ir moralizuojanti, toks truputį „Lose Yourself“ (…would you capture it or just let it slip?) apie tai, kaip bijom ir praleidžiam geriausias progas, bet apsimetam ir lekiam tiesiu keliu, netikru greičiu.
Tekste pirmiausia patraukia eilutė jeigu žinai, ko tu nori, / kodėl tada tu groji ne tom natom - nenuvalkiota metafora apie apsimetinėjimą, nenuoširdumą, ir kartu tiesioginė nuoroda į muzikos kūrimą - reikia groti savom natom. Taip pat man patiko, kad dviejose vietose personifikuojama mintis: tu vos telpi / tarp savo minčių / kurios netiki ir drąsi mintis / bet niekas jos nekalbins, neišdrįs. Taigi, viena vertus, tavo paties mintys, racionalumas, tau dažnai ir trukdo, neleidžia patikėti tuo, ko tau norisi. Kita vertus, kartais pasitaiko ir drąsi mintis, bet pats nedrįsti jos griebtis, jos užkalbinti.
(Visad svajojau savo semiotikos magistrą pasitelkt popmuzikos tekstų analizėms, bet tam, aišku, reikia laiko ir nusiteikimo. Čia tokia labiau mokyklinė, paskubom sumesta, bet man atrodo vertinga ir įdomu pakrapštyti žodžius dainų, kurios staiga, neaišku kodėl, kerta kiaurai širdį.)
Nauji albumai
(V) Linas Adomaitis – „Stebuklas“
Nors augau su L+, jau daugelį metų Linas Adomaitis yra tarp man neįdomiausių atlikėjų. Toks profesionaliai be priekaištų kuriamas buržuazinis LRT formatas. Gal ir nevertėtų man rašyti apie naująjį jo albumą, nes akivaizdžiai nesu tikslinė klausytoja, bet nuoširdžiai nustebino jo nuobodumas ir religingumas. Suprantama, gospelas yra rimtas žanras, bet visos dainos (giesmės?) čia statomos ant to paties kurpalio - nuo akustinės pradžios kylama iki angelų choro kulminacijos. Apie tekstų banalumą net sunku kažką ir pasakyti, klišė ant klišės: tu dovanojai sparnus, aš kilau aukštyn, tu pakėlei mane, kelią radau, dangus paskendo meilės akyse, stebuklas šios nakties, gimęs iš meilės ir vilties, širdis nepripažįsta baimės, šviesa spindės tamsoje, tau dėkoju… ir t.t.
Negražu šaipytis iš žmonių tikėjimo. Bet iš muzikos gal galima? Norėjau kažką dar apie klipą pasakyt, bet nepajėgiau peržiūrėt.
(IV) Leonardas Pilkauskas – „There Will Never Be Another Antwerp“
Nors gyvai labiau mėgstu radikalesnį džiazą, namie su malonumu klausiau saksofonininko L. Pilkausko albumo, įrašyto Antverpene su trimis užsienio muzikantais. Kaip pavydu tiems džiazistams, kad jie visad tokie tarptautiniai, visi danijose ir olandijose prisimokę ir skraido vieni pas kitus į įrašų studijas.
(III) Girių Dvasios – „Esi Tu“
Niekad neklausiau Girių Dvasių, nelabai mėgstu tų elektrifikuotų čiūto tūto. Užtat naujasis trumputis EP labai patiko, ypač pirmasis kūrinys „Mano Žemė“ – tobulas žemaitiškas regis. O ir kiti kūriniai pasirodė lengvesni, skaidresni, paprastesni nei paprastai. Ir kaip gerai, kad šįkart buvo išdrįsta dainuoti savu balsu.
(Beje, nesutikčiau dėl aprašyme niūriai piešiamos žemaičių tarmės ateities – pati neretai lankausi Plungėj, iš kur visad grįžtu su pasikeitusiu kirčiavimu; o visą praėjusį mėnesį žiūrėjau Samoškos kelionių video, kurių dabar kiekvienas turi po 250 tūkst. peržiūrų, ir jau švebeldoju žemaitėškā, taigi tai labai užkrečiama. Samoškai - medalis už tarmės propagandą!)
(II) Remis Retro – „Lekykla“
Pasidariau kažkokia Remio gerbėja. Nors komentaruose, mačiau, jam rašo, kad „ant svetimų bybių į dangų nenujosi“, bet man atrodo, kad gal visai gerai Remis lekia (koks geras albumo pavadinimas!). Jo debiutinis albumas yra vieni hitai, vieni labiau retro, kiti labiau Remis, treti toks biški šventinis bankuchenas. Negaliu nepaminėti įspūdingo paskutinio albumo gabalo „Baigiau“ - oi, mažai mes Marijos žemėj turim erotikos, vargais negalais literatūroj ir kine seksą išmekenam, o muzikoj šito gero reikia ieškoti prieš 20 metų. Remio kūrinys yra juokingas ir begėdiškas (tavo sultys bėga kaip baltas vynas iš tetrapako, dedu tave taip kaip Trumpas uždėjo Kamalą), bet dar svarbiau nuostabi minimalistinė aranžuotė, pereinanti į freefingišką sekso chorą.
Atsipalaiduokit, pajudėkit, ne viskas turi būti rimta ir korektiška.
Ryškiausias mėnesio albumas
(I) Shower – „Follow The Light“
Shower man patiko before they were cool, dar tada, kai vadinosi John’s Shower Band ir 2018 m., 18mečiai, grojo Garažo finale.
Dabar teko laimė būti jų naujausio, trečiojo, albumo pristatyme Kablyje. Spėju, didžiausiame jų solo koncerte. Ir neabejotinai įspūdingiausiame. Retai koncas išlaiko mano dėmesį ir judesį nuo pat pradžios iki pabaigos. Ankstesnį kartą juos mačiau Sode 2123, sausakimšoj bedeguonėj salytėj, ir galvojau, kad jie tokia klubinė, vidutinių erdvių, grupė. Bet didelėj scenoj energijos koncentracija visai neišsivadėjo, nuotaika ir tempas kilo ir leidosi, nuo depresyvumo į Gorillaz „Feel Good“ koverį ir atgal. Ir tas siaurutis praskiepas tarp užuolaidų scenos gale, retkarčiais vis blykstelintis ryškia šviesa, ir tas užtemusios saulės apskritimas su švytinčiu krašteliu atrodė būtent tai, kas yra ši muzika – kylanti iš tamsos, bet į šviesą.
Albumas ilgas, painios struktūros - su triptichais ir interliudais. Mane pirmiausiai ir labiausiai įtraukė pats pirmas kūrinys „Come And Find“, kuriame Showeriai išmėgina naują stilistiką. Žinoma, pradžiugino ir „Do As I Say“ su Daivos Starinskaitės repu, ir pagrindinis gniuždantis singlas „Slice“. Dar noriu pabrėžti, kad ankstesni albumai taip pat puikūs ir verti jūsų dėmesio.
Koncerte stebino gana gausi publika, vos ne vos išjudėjusi tik į pabaigą. Žinau, kad kartoju tą patį ir kad gal ne veltui Užkalnis kadaise mane yra išvadinęs auskaruota filologine vaidilute, bet vis tiek pasakysiu: įveikę kalbos barjerą ir pradėję dainuoti lietuviškai, sulauktumėt gerokai aistringesnio klausytojų atsako, transliuotumėt tiesiai į širdį.
Užbaikime su amžiną atilsį Andrium Kulikausku. Išskirtiniu, su niekuo nesupainiojamu žmogum. Puikią atsisveikinimo LRT radijo laidą draugui parengė Domantas Razauskas – rekomenduoju pasiklausyti: In memoriam.
Daugiau naujos lietuviškos muzikos visada rasite mano nuolat pildomame Spotify grojaraštyje