Emilija + 6 ryškiausi mėnesio albumai (25)
Emilija!
Iki pastarojo dešimtmečio, kai Emilija uždominavo vardų topus, su savo vardu jaučiausi gana išskirtinė ir kiekviena kita Emilija (pažinojau vos porą) iškart atrodydavo dvasiškai artima. Taip pat ir Emilija iš Pliaterių giminės. Taigi tikrai negalėjau atsispirti reklamai ant autobuso su karinga Monika Liu ir klausimu „Kiek Emilijos yra tavyje?“ Gera reklama, juokinga, bet gera.
Twinsbet besivadinančioje arenoje dar nebuvau buvus. Prabėgom pastebėjau kiek atnaujintą interjero dizainą, bet garsu, girdėjau, daug kas skundėsi. Man, pigiausių bilietų kampe, viskas girdėjosi normaliai.
Įdomu, kad organizatoriai vengia žodžio „miuziklas“ – šįkart tai muzikinė drama. Gal miuziklas skamba per linksmai, nors, pvz., „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“ bei „Lituanica“ vadinti miuziklais. Muzikinė drama lyg ir akcentuotų teatro aspektą, tačiau šiuo atveju tikrai nevertėjo to daryti, nes puiki muzika nustelbia visas vaidybas ir K. Jakšto režisūrą. Skelbiama, kad muziką rašė net 4 kompozitoriai, kas savaime tai nieko gero. Vis dėlto J. Jasinskio (ar bebūna Lietuvoje muzikinių projektų, nepaliestų Jievaro rankos?), J. Jurkūno, G. Venislovo ir R. Svilainio kūrybinis rezultatas tikrai stebinantis ir jaudinantis. Muzika mainosi tarp džiaziškos, klasiškos, rokooperiškos, antanėliškos, o orkestro šerdimi tampa kanklės.
Kadangi šio projekto sumanytojai – choro, šokio ir orkestro ansamblis „Lietuva“, tai nenuostabu, kad masuotė čia griežia pirmu smuiku. Vos pora atskirų arijų įspūdingumu galėjo prilygti choriniams numeriams. Ansamblis atidirbo iš peties ir judesiu, ir balsais, ir asistavimu solistams.
Monika Liu, mano manymu, yra tobulas pasirinkimas šiam vaidmeniui. Gaila, kad režisūriškai ir muzikaliai ji buvo labai menka išnaudota. Daugiausia tiesiog vaikščiojo po sceną su savo juodais ilgaauliais ir atloštais pečiais. Monikos man ypač pritrūko tragiškoje pabaigoje (spoiler alert!), kuri vėlgi režisieriaus liko neišspręsta, tiesiog beprasmiškai nukirsta, kaip kad beprasmiškai nutrūko pačios Pliaterytės (25-erių) gyvenimas. Bet argi beprasmiškai? Kur jauno žmogaus drąsos ir aukos apmąstymas? Kitus prikėlusi iš kapų, Emilija miršta ir negauna net pomirtinės arijos užtraukt, kuri buvo suteikta jos motinai.
Apie motiną (operos solistė Ilona Pliavgo) – atskira kalba. Pagal vaidmenų ryškumą ir arijų įspūdingumą miuziklas galėjo vadintis „Motina“, o ne „Emilija“. Atrodo, kad režisieriui taip patiko nagrinėti įtemptus motinos santykius su dukra, ir dukros protestą prieš besiperšantį rusų generolą (puikus Tadas Girininkas), kad paskui nebeliko laiko sukilimui vaizduoti. Siužetiškai paakcentuota, kad Emilija karo žygių ėmėsi iš esmės dėl to, kad liko našlaitė, o tokia mintis kažkaip neįkvepia. Jei jau trumpam epizodui buvo įtrauktas visada pritrenkiantis Vaidas Bartušas (Kunigas), tai gal juo ir vertėjo užbaigti – Dievas ir Tėvynė, ar kažkaip panašiai. Pati sau susigalvojau iš kūrinio logikos išplaukusį moralą, kad moterims visgi kare ne vieta - abi merginos miršta/žūsta, o pusbrolis Cezaris (Mantas Zemleckas) išgyvena iki 1869 m.
Silpniausia muzikinės dramos grandis man pasirodė libretas (aut. Sandra Bernotaitė), kurio tiesmukumas kontrastavo su vaizdinga muzika. Nors vienas ryškesnių personažų buvo Poetas (Andrius Kaniava), tačiau paradoksaliai net ir tai negarantavo jokios poetinės kalbos. Vos pora įsimintinų motyvų – užuodžiu žvėrį (apie rusus), pasėjom vėją, artėja audra. O visa kita – „ką matau, tą dainuoju“ ir triviali jausmų raiška. Aišku, nesinori lyginti su galvoje skambėjusio Gedos genijum, bet juk Lietuva – poetų kraštas, jei ką ir mokam, tai metaforom kalbėt. Beje, humoro spektaklyje irgi beveik nėra, galėjo Poetas užmesti juodą bajeriuką apie viltis nebeilgai kentėti rusų gniaužtus (veiksmas vyksta 1831 m.). Visgi carinę kultūrą simbolizavusios balerinos bent man pasirodė sėkmingas humoristinis inkliuzas.
Minimalistinė pilka stumdoma scenografija, juodai balta apranga pasiteisino. Nuleidžiami/pakeliami nedideli ekranai, fragmentuojantys herojų veidus ir vizualizacijas, taip pat pasiteisino. Tik pačios vizulkės neretai atrodė kičinės (pievų žolė; tiesiai į mus važiuojanti AI sugeneruota patranka), kiek geriau atrodė dvarų griuvėsiai, o geriausiai – tiesiog minimalus dvaro interjeras.
(Parašykit komentaruose, jei turit kitą gerą idėją.)
Tiek čia prikritikavau, bet noriu paraginti „Emiliją“ pamatyti (artimiausią mėnesį bus rodoma kituose miestuose). Prognozuojam sėkmę Lenkijoj, Latvijoj, gal ir dar kur ex-LDK. Įkvėpta grįžusi iškart nusipirkau bilietus į 10metį švenčiantį, dar nematytą „Žygimantą ir Barborą“. Miuziklas savaime labai įtraukiantis žanras, yra į ką pažiūrėti ir ko paklausyti. Net ir širdį pavirpina, ypač kai pabaigoje ekranuose pasirodo tikroji Emilija iš Pliaterių giminės.
JAV rinkimai
Nežinau, ar ką nors JAV rinkimuose lemia įžymybių parama kandidatams. Visgi JAV prezidentai ir kandidatai mėgsta savo galią pabrėžti per muziką. Turbūt įsimintiniausias praėjusios savaitės video – Obama, repuojantis „Lose Yourself“ po Eminemo pristatymo Detroite. Obama tikrai liks muzikos istorijoj dėl įspūdingos inauguracijos su Beyonce ir kitų balių su visų mylimiausiais muzikantais. O taip pat ir dėl nuostabių Spotify grojaraščių, kuriuose galimai jo mėgstamiausios metų dainos.
Kamala Harris. Kamalą skubėjo paremti visi, kas netingėjo (nes per antrą Bideno kadenciją muzikantai buvo gerokai aptilę). Jos palaikytojų sąraše: Eminemas, Bruce Springsteenas, Taylor Swift, Beyoncé (pirmam kampanijos video panaudota jos daina „Freedom“), Billie Eilish ir Finneas (We are voting for Kamala Harris and Tim Walz, because they are fighting to protect our reproductive freedom, our planet and our democracy.), Katy Perry, Lil Nas X, Ariana Grande, Lizzo, Megan Thee Stallion, Barbra Streisand, Bon Jovi, Bon Iver, Cardi B (palaikė Harris before it was cool), Moby, Neil Young, Pink, Stevie Wonder, Charli XCX (jos albumo pavadinimas „Brat“ virto prezidentiniu šūkiu „Kamala is brat“; atlikėja yra sakiusi, kad brat reiškia žmogų, kuris might have a pack of cigs, a Bic lighter and a strappy white top with no bra).
Galiausiai, po to, kai Foo Fighters daina „My Hero“ buvo nelegaliai panaudota Trumpo kampanijoje, grupė pasipiktinusi pareiškė, kad atlygį už dainos panaudojimą skirs Kamalos kampanijai.
Donaldas Trumpas. Joe Roganas ką tik pasirodžiusiam interviu stebėjosi, kad Donaldas buvo toks mylimas šou biznio atstovų (tarkim, Oprah), kol nepaskelbė kandidatuosiantis į prezidentus. Dabar jo muzikinis anturažas labiau nei apgailėtinas: Kid Rock, country dainininkas Jason Aldean, Billy Ray Cyrus (nors dukra Miley Trumpo nekenčia). Aišku, Kanye West-Ye. Azealia Banks savo paramą aiškino taip: He’s just fucking funnyyy. He’s been through how many bankruptcies? How many wives? How many television shows? Seriously, nothing can take him down. Kodak Black argumentai: I fuck with that boy. And that boy, like, he be vibin’ out here too. Lil Pump užbaigė: Greatest president of all time. Šitoj kompanijoj gal kiek keisčiau atrodo M.I.A., kuri mėgsta pasisakyti visais politiniais klausimais, be to, yra sakiusi, kad mieliau mirs, nei skiepysis nuo kovido. Šiemet ji išreiškė paramą Trumpui.
Nauji albumai
(VI) AMBER STREET – „Oksimoronas“
Visiškai atsitiktinis atradimas. Klaipėdiečių grupės debiutinis EP. Patiko shoegazinis jovalas, merginos vokalas ir daina „Thy Lazy Peasant“.
(V) Veirr – „Fractured“
Nors klipo kūrinys ne iš naujojo albumo, rekomenduoju pažiūrėti – puikus šiurpus darbas. Trijulė VEIRR anksčiau vadinosi Pindrops. Muzikoje jie jungia sunkų industrinį roko skambesį su grubia technūške. Albumą prodiusavo Andrius Kauklys iš Happyendless, kas uždeda kokybės štampą. „Ore“ yra publikavę pokalbį, kuriame atsiskleidžia rimtas grupės požiūris į darbą.
(IV) dominykas niaura – „bevietystė“
Dominyką esu įsidėmėjusi senokai, nuo depresyvios eksperimentikos projekto Suicideoscope ir kūrinio „Untuck“, kurio klipo neberandu youtube (kodėl?!). O „bevietystė“ – filosofiškas kūrinys iš lauko įrašų, balsų, ambiento, elektronikos, vienatvės ir pavadinimų pamąstymui („naktį guliu ir tau negero linkiu“, „ieškojau jos blogosios pusės, lyg taip mes suartėtume“).
(III) ADAS – „Playground“
Adas Gecevičius, geriausiai žinomas iš Sheep Got Waxed, yra tikrų tikriausias žmogus orkestras. Bandcampe prie albumo parašyta: composer, arranger, producer, drums, bass, trumpet, guitar, keys, vocals, mixing, mastering, album cover (puikus viršelis!). Kūrinių net 13, stilių juose irgi kiek nori: elektronika, džiazas, IDM, dub, post-mumble (!). Taigi pavadinimas „Žaidimų aikštelė“ ypač tinkamas. Čia daug idėjų, daug žaidimų ir atradimų. Tinka kitiems atradėjams ir tradicinių melodijų nemėgėjams. Pokalbį su Adu publikavo mic.lt.
(II) AISTÈ – „Soul Lituanica“
Kažkodėl šitam gražiam albumui pritrūko reklamos, patys kūrėjai jį paminėjo tik prabėgom, kukliai: „įrašėm soulo lietuviškai“. Na, gal tas kuklumas čia ir prideda žavesio, kurio trūko susireikšminusiam albumui (ir pavadinimui) „The Theory of Everything“ (2023). Rašyti lietuviškai sekasi tikrai neblogai (labiausiai patiko „šviesūs garbanoti plaukai“ – va, pasirodo, įmanoma dainuoti ir tuos baisiai ilgus lietuviškus žodžius). Aistės balsas kaip visada skaidrus ir tyras, o melodijos optimistiškos, bet šįkart neperlenkiant lazdos. Žodžiu, labai gerai.
Ryškiausias mėnesio albumas
(I) Rokas Yan – „Širdis“
Rokas į popmuzikos padangę iššoko prieš 2 metus su dviem supersinglais – „Surask mane“ ir „Vakar vakare“, kuriuos ilgokai guilty pleasure’inau. Iškart matėsi savitas charakteris, nerūpestinga charizma, lengvai rimuoti įgudusi ranka. Jessicos Shy koncerte įsiminė jo laisvas buvimas scenoje ir gebėjimas scenoje asistuoti kolegei, nesiraunant į pirmą planą (tas matosi ir Roko kūriniuose su kitais atlikėjais, pvz., mano 2023-iųjų TOPO Nr. 1 kūrinyje „Melodramos“ su Evgenya Redko).
„Širdis“ – antras Roko albumas. Pradžiugino, kad jame nepabijota paeksperimentuoti. Nepasiduota žūtbūtiniam perklausų skaičiaus didinimui (jau įvykdytam su debiutiniu albumu). Neužsiliūliuota besiklausant savo žavingo balso tembro. Pažaista ir su balsu, ir su skambesiu, ir net su žodžiais. Labiausiai įsiminė keisčiausias (ką nori man daryk / dantis išdaužyk) kūrinys „Dantys“, kurį, jei nežinočiau, priskirčiau Kristijonui Ribaičiui arba punkto.
Čia mano praėjusių metų lietuviškų albumų ir singlų topas. Galit peržvelgt belaukdami savo Spotify Wrapped.
Tiek šįkart. Jei tekstas patiko, kviečiu širdelint, komentuot arba pervest kiek norit pinigų. Tiesiai man į sąskaitą (tada nenusiskaičiuos procentai tarpininkui):
Emilija Visockaitė, LT417300010099660513.
Arba patogiai paspaudus čia:
Pati sau pakomentuosiu, kad įspūdinga muzikinė drama galėtų būti apie Romą Kalantą, ypač turint galvoj muzikinį hipišką kontekstą.
Tu neisivaizduoji koks esi lobis zmonems, kaip as pati, kurie pomegiui klausyti muzikos itin kontrastingai nemegsta jos ieskoti.