BONUS: įspūdžiai iš Varšuvos (22)
Titanikas! Avangardas! girl in red!
Kadangi vėl išvilkau save į spontanišką solo kelionę (apie ankstesnę - čia), iškart ir surašau karštus įspūdžius. Didelė jų dalis visiškai su muzika nesusiję, bet Substacką daug kas supranta kaip senamadišką blogą (kai dar nebuvo žodžio „tinklaraštis“) ir rašo tiesiog gyvenimiškas impresijas, tai leisiu sau irgi taip suprast. Apie naujus lietuviškus albumus, kurių šį mėnesį prisirinko visai nemažai, jau netrukus, kitoje AUSIES serijoje.
Nesu didelė keliautoja, kelionėse ne tiek pailsiu, kiek padirbu (fizine prasme), paskui namie, komforto zonoj, turiu atsiilsėt. Bet šiemet yra apėmęs kažkoks kelionių šišas. Racionaliai suprantu, kad jį skatina instagramai su kelionių foto ir šiaip vyraujantis įsitikinimas, kad prasmingam gyvenimui būtina kuo daugiau keliaut. Bet kodėl gi ne, šitas šišas man asmeniškai naudingas, leidžia save išsibandyt, išsikelt iššūkių ir paskui būt patenkinta juos įveikus.
Labai mėgstu Varšuvą, man ji toks naujasis senasis Berlynas, nes dar ne tiek gentrifikuota ir išliaupsinta, visko joje yra, ir hipsterynų, ir smirdinčių skylių, ir muzikos parduotuvėlių, kur prasilenkdamas su pardavėju turi užpakaliais pasitrinti, ir pierogių su spirgais, ir egzotiškų pierogių, kuriuos turi su pagaliukais graibyt, ir Žaliojo tilto skulptūrų, ir puikaus drąsaus modernaus meno, ir pritrenkiantis žydų istorijos muziejus (POLIN), ir kaskart vis įspūdingiau atrodantis didelį Stalino pimpalą simbolizuojantis Pałac Kultury i Nauki. O kur dar tas suvokimas, kad juk kone viskas, į ką dabar žiūri, buvo sugriauta ir atstatyta.
Važiavau spontaniškai, nes autikas vos 30 eur į abi puses (labiau mėgstu autikus, nes yra internetas, yra televizoriukai, yra kakavos). 1,5 dienos pabuvimui susiorganizavau ilgą kultūrinę programą, kuri, aišku, pranoko mano fizines jėgas, tad paskutinių koncų jau tik vieną akį atmerkus klausiau.
Wystawa TITANIC
Esu Titaniko fanė nuo pat 1997 m., kai su mama „Lietuvos“ kino teatre pažiūrėjau filmą. Paskui dar 4 kartus ėjau pati viena, vienuolikmetė, žiūrėti to didingo ir ašaringo reginio, dar kokius 10kart vėliau žliumbiau žiūrėdama per TV, tebeturiu storą papkę su iškarpom iš laikraščių, nes anuomet niekas netingėjo rašyti apie DiCaprio ir apie populiariausią visų laikų (iki tol) filmą.
Parodos Varšuvoje (veiks iki metų galo) atsiliepimai vidutiniški, manau, dėl to, kad daug kas tikėjosi parodos apie DiCaprio. Kiti gal manė pamatysiantys išskirtinę laivo prabangą ir auksines suknias. Bet paroda rimta, tikėjausi paskutinės salės, skirtos reprezentacijai filmuose ir kt., bet net tokio pataikavimo nebuvo. Tik shope galima nusifotkint prie greenscreeno ir įsigyt raktų pakabuką su Vandenyno širdim.
Ekspozicija atvežta iš Mokslo muziejaus Pitsburge (JAV), taigi joje daug dėmesio technologijai ir mechanikai – kaip buvo statomas, kaip plaukė, kaip skendo ir kaip dabar yra tyrinėjamas ir 4 km gylyje aklinoje tamsoje ėdamas geležvalgių mikroorganizmų. Manoma, kad laivas galutinai subyrės per 40–90 metų, tad dar turim laiko šį bei tą ištraukti, tačiau paties Titaniko, deja, neištrauksim (taip kaip Vazų laivo Stokholme iš XVI a.), nes dar toli gražu iki tokio masto konservavimui reikalingų technologijų. Visi ištraukti daikteliukai (daugiausia indai, taip pat paskiros detalės – vairas, durys, elektros jungikliai, suoliuko rėmas, papuošalai, cherubino skultūrėlė, stovėjusi prie garsiųjų laiptų) yra laikomi spec. sąlygomis.
Didžiulėje ekspozicijos teritorijoje tampi keleiviu (su bilietu, kuriame paminėta konkretaus žmogaus istorija), apeini III klasės kajutę, I klasės laisvalaikio erdves (pirtį), nusileidi prie didžiųjų katilų, gauni pačiupinėti ledo luitą. Prie kiekvieno daiktelio (nenešiotų puskojinių) – ilgesnė ar trumpesnė konkretaus savininko istorija (matosi, kiek daug darbo į tokius tyrimus įdėta). Jei skirsite laiko viskam perskaityti, pasakojimas tikrai įtraukia ir sukelia jausmų dėl individualių tragedijų (8 asmenų šeima turėjo bilietus į kitą laivą, bet buvo perkelti į šį; visi nuskendo) ir dėl socioistorinių lūžių, kuriuos Titanikas simbolizuoja: klasinio susiskirstymo (III klasės keleiviams tokia kelionė buvo įspūdingiausia gyvenimo patirtis), emigracijos svajonių, neįtikėtinos prabangos (ir orios senųjų aristokratų laikysenos), neįtikėtinų besibaigiančio aukso amžiaus ambicijų bei aklo pasitikėjimo technologine pažanga, ir viso to nugarmėjimo į pražūtį, prieš pat prasidedant visai kitai, pasaulinių karų, epochai.
Jei įdomu, rekomenduoju labai linksmą ir rimtą britų podkastą „The Rest is History“, kurio 6 serijos skirtos Titanikui, jo kontekstui, kelionei, keleiviams ir jų likimams. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad Titaniku plaukė toks Charlesas Lightrolleris, kuriuo paremtą personažą Mr. Dawsoną „Dunkirke“ vaidino Mark Rylance. Lightrolleris Titanike buvo antro rango pareigūnas, iki paskutinės minutės padėjo su evakuacija, keliskart skendo, galiausiai buvo nublokštas į vandenį ir įsikibęs apvirtusios valties sulaukė atplaukusios „Carpathios“. Pirmam pasauliniam kare jis vadovavo kariniam laivui, o Dunkirke, jau išėjęs į pensiją, su sūnum savo asmenine jachta padėjo išgelbėti 127 britų ir prancūzų karius.
Pabaigai tik priminsiu, kad 1912 m. dauguma laivų jau buvo pajėgūs įveikti ledkalnį – reikėjo tiesiog jį taranuoti, o ne sukti kairėn.
Avant Art Festival
Du vakarus buvau trijuose Varšuvos klubuose: Pardon, To Tu; Chmury ir Hydrogazadka. Už ~30 eur išklausiau 7 labai skirtingų koncertų. Nostalgiškai prisiminiau prieš 15 m. Lenkų kultūros namuose (Vilniuje) vykdavusius apdovanojimus A.LT, kur vienoje scenoje pasirodydavo visų ne-pop stilių muzikos atstovai. Varšuvoje taip pat buvo įdomu stebėti publiką, atstovaujančią visoms tebeegzistuojančios ir nykstančioms subkultūroms, nuo senų reiverių iki jaunų metalistų, bei tiesiog paprastam visavalgiam žmogui kaip aš.
Taip pat galvojau apie tai, kad pas mus avangardas suprantama kaip kažkas labai rimto, avangardinė muzika skamba kokiam nors ŠMC, „Jaunos muzikos“ festivalyje ar bent jau „Vilnius Jazz“. Lenkiškasis renginio konceptas buvo be jokio elitizmo, koncertai vyko toliau nuo centro, industriniuose klubuose/baruose/skylėse. Klausytojų (ir atlikėjų) amžius buvo tarp 20 ir 70 metų.
MABE FRATTI (Gvatemala/Meksika) trio grojo violončele paremtą džiazą su pop/folk elementais. Po šio rimto, aukšto lygio koncerto kiek komiškai atrodė PÖ (Prancūzija/Gana) – labiau solo performansas nei muzika. Atlikėja su zombio linzėm vaikščiojo tarp publikos ir prikišdama arti veidą gąsdino vyrus (kažkodėl jų publikoj buvo daugiau). Visgi saugi performanso riba nebuvo peržengta, visi liko pakutenti, su nejaukiom šypsenėlėm, buvo daug ką pafilmuoti, bet muzikinio ir idėjinio turinio lyg ir neįžvelgiau. Nepaisant tarp menčių atlikėjai ištatuiruoto smuiko rakto.
Dvi persipynusios grupės iš Brazilijos paliko didžiausią įspūdį. TEST – vokalo/gitaros ir žiaurių būgnų duetas grojo ekperimentinį metalą su grindcore / punk elementais. Turbūt garsiausia ir labiausiai patyrusi festivalio grupė DEAFKIDS metalą maišė su elektronika, noizu ir poliritmine perkusija.
MASQUE NOIR (Baltarusija/Lenkija) grojo free-improv džiazą. Prie jų vienam ilgam gabalui pasiprašęs prisijungė vietinis vokalistas, neblogai pasitaškęs ir parėkavęs. Pasirodo, grupė propaguoja koncertus be jokio pasiruošimo atsitiktinėse vietose su atsitiktiniais žmonėmis.
SEPERSA & MATEUSZ KROL (Iranas/Lenkija) eksperimentavo su ritmo mašinomis, bet atrodė labiau besižavintys technologijom nei muzika. Duetas MOE (Norvegija) su nenusakomo amžiaus ir stebėtinos jėgos seniuku Ikuro Takahashi (Japonija, perkusija) šiek tiek priminė Bjork su politiškais paklykavimais ir pasiraitymais tarp publikos. Bosinė gitara dundėjo nuostabiai. Pabaigoje vokalistė sakė: „Ačiū, kad leidžiate groti avangardą.“
(Prie grupių pavadinimų pridedu geresnių nuorodas į geresnius video nei šitie mano pigiu telefonu filmuoti.)
Šiaip ko pasigedau, tai tik lenkų (ant scenos). Bet, kiek suprantu, organizatoriai lenkus labiau promina užsienyje, o į festivalį daugiau veža užsieniečius. Mums palinkėčiau daugiau tokių tarpinių erdvių/ renginių – tarp elitinių salių ir pogrindinių skylių. Ir kad alaus kainos būtų labiau kaip Lenkijoj, o ne kaip Švedijoj.
girl in red
Dar, kad maža nepasirodytų, apsilankiau popmuzikos koncerte. 25-erių Marie Ulven iš Norvegijos išgarsėjo 2018 m. su singlu „I wanna be your girlfriend“, dabar jis perklausom nusileidžia virš milijardo kartų perklausytai dainai „we fell in love in october“. 2021 m. debiutinis albumas buvo labai sėkmingas, antrasis, pasirodęs šiemet, jau mažiau.
Nedidelė sporto halė buvo išparduota (bilietą pirkau už 40eur). 90 procentų publikos sudarė jaunutės neheteronormatyviškai atrodančios merginos (Marie - lesbietė, apie tai iš dalies ir jos dainos) su šiurpiai trumpais sijonėliais, plėšytom pėdkelnėm, apsmukusiom kelnėm, gotišku makiažu ir kitų stilių elementais. Koncerte buvo galima įsitikinti tiesa, kad gamtoje nėra garsiau klykiančio gyvūno už paauglę mergaitę. Stereotipiškai atrodantys vyrai čia buvo nebent tėčiai arba apsauginiai. Tikrai keistas pojūtis būti minioj, kurioj visi ne aukštesni už mane.
Marie sirgo, sakė: „Šiandien dar su niekuo nekalbėjau, saugojau balsą, jūs pirmi, tai girdėsit daug nesąmonių.“ Atliko Billie Eilish dainos fragmentą su žodžiais miau miau miaaauu. Vieną kūrinį dedikavo „lenkiškai virtuvei“. O savo žavinga laisva laikysena scenoje priminė mūsiškę Beatrich ar mažutę mielą Courtney Love. Buvo atliktas ir publikos praskyrimo stebuklas (žr. klipą), kai Marie atsiduria minios epicentre. Garso kokybė, deja, buvo „lenkiška“, o gal tiesiog mano ausys jau per senos šitiems dažniams.
Tiek įspūdžių iš Varšuvos. Raginu ten važiuoti, pasijusit kaip ponai (finansine prasme). Pastaraisiais metais su lenkų kultūra jaučiu vis didesnį bendrumą, pradėjau galvoti, kad vertėtų jau vaduotis iš istorinių traumų ir pastebėt, kas mus sieja. Daug kuo esam pranašesni, progresyvesni (pvz., kasdienybės technologijom: netgi Varšuvoj ne visur gali susimokėt kortele, kai pas mus jau grynais ne visur priima; be to, lenkai labai rūko senoviškas cigaretes, kai pas mus seniausiai visi veipina), be to, turim geresnį estetinį skonį. Tad nereikia jaustis kaip kokiam dičkio nuskriaustam vaikui.
Kadangi žmonės nepaliauja man siūlyti pinigų, tai padariau jums tokią galimybę. Už tekstą padėkoti ir prie mano gerovės prisidėti galite paspaudę mygtuką žemiau ir įvedę savo sugalvotą sumą. Tačiau esat laisvi to ir nedaryti. Ačiū.
