Muzikos furšetas (17)
Mačiau Bruce'ą Springsteeną + siaubo dainų šventė + naujų singlų reitingas
Solo pramogavimas ir Bruce’as Springsteenas
Esu viena važiavus į Kings of Leon Rygoj (nevertėjo), esu antram kurse su keliskart matytu bernu tranzavus į Metallicą Vienoj (vertėjo, net jei bernas nepatiko) ir šiaip dažnai einu viena į koncertus – tikrai ne dėl to, kad man taip patinka, tiesiog artimų draugų rate neturiu pakankamai aktyvių koncertų lankytojų. Bet šį kartą – dviem dienom dėl konco skridau į Stokholmą – kažkaip sureikšminu, nes dariau tą iš esmės savo noru, jaučiausi pribrendus, norėjau su seniai mylimu muzikantu susitikt viena pati (minioj) ir pasidžiaugt visai neseniai įveiktom keliavimo baimėm (kai kuriom). Tai noriu pasakyt, kad rekomenduoju! Aišku, kiekvienam savu laiku. Daugeliui gal išvis tas solo keliavimas savaime suprantama, nuo 18os metų tailanduose vieni varinėja, bet žinau, kad kitiems su savim nejauku net tiesiog kavinėj pavalgyt. Man koncertuose vienai dažnai būna liūdna ir apima neurotiškas susireikšminimas, kad visi žiūri ar kad neduokdie su kuo nors reikės smalltalkinti.
Tai pradedantiems solo keliautojams siūlau: 1. turėt tikslą (koncertas, Vazų laivo muziejus (labai patiko), muzikos pardės (liuks), knygynai (daug queer lentynų), secondhandai (prasti)); 2. jei skrydis pigus, man atrodo visiškai amazing trumpos kelionės, su viena nakvyne, kai žinai, kad net socialinei panikai ištikus nenumirsi badu; 3. pasigūglint, bet ne overthinkint. Aš visad overthinkinu viešojo transporto klausimus, o realybėj viskas būna daug paprasčiau.
Esmė ta, kad dabar jaučiuosi labai patenkinta savim, drąsi savarankiška moteris. Visokias smulkias baimes sveika įveikti, ypač jei jums jau virš 30. Taip pat sveika mokėti su savim pasilinksmint. Šia tema tiek, čia ne kelionių žurnalas.
Springsteeną atradau vėlokai, jau univere, kai antrąkart perskaičiau Wurtzel „Prozac Nation“ (yra ir lietuviškai, taip pat yra filmas su Christina Ricci). Memuarai tada itin stipriai surezonavo, nes autorė siekė tapti roko žurnaliste. Viena jos mėgstamiausių dainų – Bruce Springsteen „For You“. Iki šiol tos dainos vienatvė ir viltingumas man irgi stveria už širdies. Kaip ir daugelis kitų Briuso dainų, kurių pavadinimus („Glory Days“, „High Hopes“), kaip dabar prisiminiau, užsirašydavau Skype po savo nicku. Nesu atsidavusi fanė, nemoku dainų žodžių, tik prieš koncą perskaičiau Briuso biografiją (neįdomią; labiausiai įsiminė jo tėvo, turėjusio psichikos sveikatos problemų, vaizdinys: kaip jis grįžta iš vairuotojo darbo ir tylėdamas sėdi virtuvėje tamsoje su cigaretėmis ir alumi; tik vyresniam amžiuj patyręs insultą staiga emociškai atsivėrė ir verkdavo iš pasididžiavimo sūnumi), bet jo muzika tiesiog jaudina savo dvasia, nuotaika, vidine jėga, ataidinčia kultūrine istorija. Panašų istorinį jaudulį esu patyrusi Bob Dylano ir R.E.M. koncuose (gi Stipe’as buvo Cobaino draugas). Na, o Springsteenas Obamos draugas:) bet gal svarbiau, kad jaunystėje yra apšildęs Chuck Berry. Beje, patiko mintis vienam podkaste, kad Springsteenas yra Dylano ir Elvio vaikas.
Koncerte įspūdį pirmiausia padarė minia (Stokholme vyko du koncertai, po ~60 tūkst. žmonių). Retai bepatiriu tą jausmą, kad publikoje esu viena iš jaunesnių. Tiesa, buvo nemažai paauglių su tėvais, nemažai ir 30-40mečių. Bet kaip smagu matyti vyresnius ir Briuso (74) bendraamžius, džinsuotus, dainuojančius, linguojančius ir tvirčiau ant kojų stovinčius nei aš (koncertas truko lygiai 3 valandas, be pauzių; po pusantros val. aš jau pradėjau daryti mankštos pratimus, nes nugara nebelaikė, tai buvo gėda prieš aplinkinius). Daugybė žmonių su Briuso maikėm iš 1984 ar kitų metų turų, daug kas su apyrankėm iš kitų šio pasaulinio turo koncertų, vienas buvo pasidaręs maikę su visais aplankytais jo koncertais, smulkus sąrašas vos tilpo ant nugaros.
Salėje, prie pat publikos, buvo įrengtos vonios su nemokamo vandens čiaupais ir popieriniais bokalais. Alus tai 11 eur, bet daug kas valgė popkornus ir mėsainius, nes anksti atėjo užsiimt vietą. Pasirodymą tarsi išplėtė tai, kad ekranuose dažnai buvo rodoma publika. Gražios mergos ant pečių, visus žodžius mokantys vaikai, ramentais mojuojantys vyrai. Vienas iš highlightų – Briusas ant scenos pasikvietė raudonskruostį berniuką, kuris neapsigėdijo ir virpančiu balsu sudainavo porą eilučių. Tada Bosas ant rankų jį parnešė tėvams ir dar iš kišenės išsitraukęs padovanojo lūpinę armonikėlę. Žodžiu, vienam žmogui buvo pakeistas gyvenimas.
Taigi koncas – 3 valandos, peršlapę Briuso marškiniai buvo prilipę prie kūno, tik veidas neprakaitavo (sako, dėl botulino). Bet šiaip tai moralas toks: sportas – sveikata. Briusas yra pagarsėjęs tuo, kad niekad negėrė/nevartojo ir daug metų reguliariai sportuoja, tas matosi.
Atlikta 31 daina, „For You“ dabar nedainuoja, bet buvo mano „Glory Days“ ir netgi „Born in the USA“. Gaila, kad nebuvo jokios politinės prakalbos dabar aktualiomis temomis, turbūt, jo manymu, šiemet geriau ramesni pasakojimai, kaip susikūrė jo pirmoji grupė ir kaip bėgant laikui svarbu susigyvent su netektimis (buvo ašarojančių). Dar įdomu, kad kokios trys dainos buvo su švediškais subtitrais (ekranuose rodė išverstus lyricsus), dar taip nebuvau mačius.
Grupė! 15os žmonių E Street Band pritrenkianti. Sužavėjo charizmatiškasis stilingasis Steve van Zandt, kurį žinote iš „Lilehamerio“ ir „Sopranų“. Briuso žmona vokalistė, gitaristė Patti šiame ture nedalyvauja (jiedu susituokę nuo 1991). Grupės branduolys – jos įkūrėjai (1972 m.) ar labai ilgamečiai nariai, saksofonu groja buvusio nario a.a. Clemonso sūnėnas.
Dabar tikrai aišku, kodėl Springsteenas vadinamas vienu geriausių visų laikų koncertinių atlikėjų. Ir tada, kai suka aplink save gitarą, ir tada kai vienas scenoje užsimerkęs niūniuoja lopšinę jis spinduliuoja tą mistinę charizmą, kurią sunku apibrėžti, bet pajunti ir negali atplėšti akių (pats jis savo pašaukimą suprato labai anksti, 15 metų, per TV pamatęs bitlus, ir labai anksti įgijo ištikimų pagalbininkų ir gerbėjų, iškart tuo vaiku patikėjusių). Taip pat jis, aišku, spinduliuoja Amerikos muzikos istoriją, bliuzo, bigbendo, rokenrolo energiją, dabar jau iš esmės išnykusią ir reinkarnavusią į repą.
Jaučiuos užsidėjusi svarbią varnelę savo muzikinių svajonių sąraše, iš esmės, ką žūtbūt norėjau, iš gyvųjų senių jau pamačiau. Dabar galėsiu varyt į Doja Cat ir Lil Nas X.
Roe Deers su orkestru
Midsummer Vilnius man atrodo visai įdomus festivalis, turintis savotišką prestižiškumo ar prašmatnumo aurą (nes Valdovų rūmų kieme) ir pasiūlantis populiariosios klasikos bei teatro programą. Bet, kas man svarbiausia, kad toje neva į auksinį elitą (turtingesnius, kuriuos kartais domina kultūra) orientuotoje programoje atsiduria neakademikai. Šįkart ypač pradžiugino ten atsidūręs mano mylimas elektronikos kūrėjas Roe Deers, kuris turėjo progą išgirsti save su orkestru. Aišku, didelį darbą čia padarė aranžuotojas, visų galų meistras, barbė devyndarbė Jievaras Jasinskis.
Žinoma, su įvairaus masto orkestrais pasirodo visokie Colours of Bubbles, Likša ar Orlova, taip pat Ibelhauptaitė yra sėkmingai sukūrusi elektronikos operą XYZ su Marijum Adomaičiu, bet vis tiek man tai atrodo nemažas prestižas, ypač atlikėjui, išleidusiam vos vieną pilną autorinės muzikos albumą (rekomenduoju). Ir ypač man tokie pasirodymai atrodo aktualūs skirstant finansavimą, kai teigiama, kad tokiai „komercinei“ muzikai nereikia valstybės pagalbos (apie bet kokį neakademinį kūrėją) arba kad neaišku, kodėl valstybė turėtų remti „mėgėjus“ (taip pat apie bet kurį neakademinį kūrėją).
Siaubo dainų šventė
Šiemet pirmąkart atkreipiau dėmesį į Dainų ir šokių šventę. Labai patiko šokių ornamentai iš drono. Dainos tiek nejaudino, išskyrus tas kelias pagrindines, nežinau, kas sudaro tą setlistą, bet didelė dalis renginio man atrodė ištęsta, nemažai atgyvenusių melodijų. Nors gal čia tiesiog dėl to, kad stovėjau, kur nesigirdėjo.
Tai kadangi nesigirdėjo, įsivaizdavau post-apokaliptinę siaubo dainų šventę ateityje, kai visi „Lietuva brangi“ ir kernagiai bus pamiršti. Setlisto eskizas:
atidarom su dešimta „Pikaso“ sudėtim ir jų kompozicija „Europos vidury“
programa prasijudinti: „Kas nešokinės, tas…“ bei Prūsaičio „Jei tau 39“
keletas melodijų jaunimui: kažkas iš OG Version, diriguoja Saulius Prūsaitis
internacionalinė programa: keletas vogtų dainų, tokių kaip Paškevičiaus „Tu vėjo paklausk“ ir Dambrauskaitės „Ateina metas“.
Užbaigiam su kompozicija „Ilgas kelias“, diriguoja DJ Jovani.
For the Sake of Brevity
Nežinau, ar kas paklausėt praeitam mano laiške reklamuotą For the Sake of Brevity, bet vis dar galite ir turėtumėt tai padaryti. Nei moku, nei mėgstu imti interviu, bet per instą Simonui parašiau ir jis labai maloniai ir be klaidų (sorry, profesinis įprotis vertint) man atrašė šiek tiek apie tai, kas jis per vienas.
„Aš Simonas Semaška, 20 metų amžiaus Psichologijos studentas iš Lietuvos, gyvenantis Nyderlanduose, ir aš kuriu muziką vardu For the Sake of Brevity. Šį projektą pradėjau prieš 4 metus, kai planai įrašyti porą mano parašytų dainų su drauge dainininke sužlugo, ir aš nusprendžiau pabandyti pats jas sudainuoti. Tarp tada ir dabar šis projektas yra pakeitęs mano gyvenimą neapsakomais būdais ir davęs man galimybę išpildyti tiek daug vaikystės svajonių, ir aš negalėčiau būti dėkingesnis. Mano naujas albumas "The Angelus EP" yra ketvirčio gyvenimo krizė, įrašyta į juostą. Remiantis keista istorija apie XIX amžiaus prancūzų menininko Jean-Francois Millet paveikslą „The Angelus“, tai yra 5 dainos ir 12 minučių su prarasto laiko, iššvaistytų galimybių ir mūsų nesuvaldomų dalykų svoriu kovos, bet pasiryžimo maksimaliai išnaudoti tai, ką turime šiame gyvenime – ne tiek pergalės kalba, kiek kovos šauksmas.“
Dar klausiau, ar yra koncertavęs ir kaip jam atrodo lietuviška scena.
„Esu visai nemažai grojęs gyvai, 50+ kartų visokiais formatais per pastaruosius 2 metus, daugiausia Nyderlanduose, bet taip pat Londone ir Hamburge po kartą. Tikrai norėčiau pagaliau pagroti Lietuvoje artimu metu. Ypač per pastaruosius kelis metus lietuviškos alternatyvios muzikos scena rimtai išsiplėtė. Dabar yra tiek daug tokio tipo grupių leidžiančių, kaip sakant, bangerius: Jautì, The Shouting Dolls, Roughly Human. Manau kad gyvenam itin geroje lietuviškos alternatyvios muzikos eroje ir tikras džiaugsmas būti jos (maža) dalimi.“
Tai lauksiu koncerto. Ir einu pasiklausyt, kas per vieni tie Shouting Dolls.
Naujų dainų reitingas
(pirmąkart darau, dar nežinau, kaip čia išeis, nusikopijavau nuo Anthony Fantano)
NIEKO GERO
Rokeris Lukas „Nebelaikyk“. Tikrai neverta laikytis įsitvėrus tos muzikanto karjeros. Norėjau kritikuot pradinuko rimavimą, bet išties tekstas dar pakenčiamas, lyginant su neegzistuojančia melodija.
Julija Ritchik „Daina apie nieką“. Na, pavadinimas tikslus. Šiaip Ritchik man yra mistika. Priminsiu, kad su grupe „4Fun“ ir šešėlių teatru atstovavo Lietuvai Eurovizijoje.
NORMALIAI
Fire Skeleton „The Dirt“. Šiuo metu antradieniais vyksta Lofto jaunų grupių konkursas NOVUS, tai ši grupė – viena iš patekusių į pusfinalį – man kažkaip užstrigo, nors grojant roką ir dar anglų kalba tą tikrai nelengva padaryt.
Evgenya Redko „Planeta“. Esu didelė Evgenyos gerbėja, bet šis singlas neįtraukė, gal dėl to, kad pernelyg priminė įvairius užsienio hitus. Bet klipas – visas atskiras filmas!
Donny Montell „Ikaras“. Labai ambicingas pavadinimas, bet išpildymas daugmaž kaip visad. Daug darbo įdėta, Donatas - talentingas šokėjas (sirgau už jį „Šok su manimi“), viskas gražu, bet skamba tiesiog kaip kitų dainų hibridas.
Jazzu „Vilkolakis“. Trečiąkart klausant jau vietomis visai įviliojo melodija, patiko ryškus sapniškumas ir dramatiškas tekstas apie galimai toksiškus santykius.
PUIKIAI
Singapūras Satīns, Remis Retro „Braliukai“. Norėjau prie šlamšto dėt, bet išties labai pralinksmino. Ar yra galvojama apie jungtinį Lietuvos-Latvijos konfederacijos pasirodymą Eurovizijoje??
Gabrielius Vagelis ir gintė „Lūpų saldumo“. Mane intriguoja duetai ir man patinka dabartinis Vagelio stilistinis etapas. Esu jau liaupsinus gintės tekstus apie Konarskio turgelį, tai spėju, kad jos ir ši eilutė: Man atrodo meilė truputį kitaip veikia.
Emilija Karosaitė „Burtai“. Nuostabus, savitas, billie eilishkas singlas ir klipas, ir tik 800 peržiūrų, absurdas.
Būtų gerai, kad pakomentuotumėt ar paširdelintumėt – tada ir kiti matytų, kad kažkas tekstą skaitė. Nors aš tai matau statistiką, nėr jinai bloga. Sveikinu save su 600-uoju prenumeratorium, tai maždaug 10kart daugiau nei pradžioj įsivaizdavau. Ačiū už dėmesį.
Labas ir ačiū. Smagu ir gera skaityti tavo Muzikos furšetus.
Ačiū už rašymą. Galvojau permesiu akimis, bet teko iki galo skaityti, kaip užkabino. Man sau pačiam atradimas buvo su mama ir dukra paaugle važiuoti į Metallica koncertą. Kartosiu.