Bet man reikia šokt! (13)
7 mintys apie Euroviziją + rinkimai
1. Mano favoritai šiemet:
Airija – nuostabiai išlaviravo ant kvailo ir protingo kičo ribos.
Estija – mano hitas, px kad nieks nesupranta.
Čekija (nepateko į finalą) – patiko daina (Put myself on a pedestal).
Ukraina – dronų lietus, Laisvės skulptūra ant pjedestalo, griebia už širdies.
Ispanija – žavinga Las Vegaso močiutė tarp nuogų apvalių vyrų užpakaliukų.
Kaip sakė Silvestras, jam didžiausias laimėjimas - pergalė Lietuvoje, ir tikrai tie unisonu tautiečių plėšiami žodžiai, tie milijonai perklausų yra triumfas. Lukiškių kalėjime vietoj nugalėtojo dainos skambėjo „Luktelk“ – puikus jausmas tūkstančiui žmonių vienu ritmu šokinėt priešais teliką. Svarbiausia, ko linkėčiau, kad Eurovizija Silvestrui būtų kelio pradžia. Kad nesusisuktų šarabanai kaip kai kuriems, kad išlaikytų savo šviesų veidą ir atvirą širdį. Malonu į jį žiūrėti ir klausytis kalbant. Ir linkiu, kad daugiau nedalyvautų atrankose. Mano nuomone, visiems po vieną kartą.
Švedijos broliai Maciai su įkyraus mergų čiešinimo daina nepatiko.
Vokietis, puikus vokalistas, prie tų degančių bačių atrodė kaip savo šalies pamirštas benamis. Su visa meile Showeriams – jie būtų atrodę panašiai.
Liuksemburgas per šitiek metų tikrai galėjo ką nors įdomesnio išburt, panelė net tų savo kasų nepasuko. Na, leopardai bent buvo neblogi.
Izraelis tegul apsišika – tokia mano kaip ekspertės nuomonė. Mūsų Meschino gal ir prasčiau dainuoja, bet tikrai gražesnė. Skelbiant tuos nesuvokiamus balus, plūstelėjo palengvėjimo ašaros, kai galiausiai Izraelį aplenkė Ukraina.
Didžiausia Eurovizijos mįslė – ne kuo tas olandas Joostas pagrasino fotografei, o kaip į finalą pateko latvis. Bet, aišku, mylim, palaikom, mosuojam latviškais šalikais.
Graikijos daina, tribute’as Rosalíai, bumbsėjo mano ausinėse, bet pasirodymas infantilokas ir be skonio padarytas.
Britai nustebino įdėję pastangų ir pinigų į šou. Patiko SOHO tūliko pošlybės, dainelė irgi pakenčiama, tik tas Olis negražus. Kad britai taip žemai, kaltinčiau Brexitą. Beje, ar nėra taip, kad šiemet vyriškų nuogybių daugiau nei moteriškų?
Norvegija tokia biški Fusedmarc, gal visai ir nieko, tik labai juokingi tie gitaristai, kur suka gitarą aplink galvą.
Italė – dar viena Rosalía, patiko daina, raštuotas pėdkelnes ant viso kūno pakeisti reikėjo, bet pakeitė į ne ką geresnes juodas.
Serbijos Frodo giesmė nešant žiedą į Lemties kalną – subtilu, bet nuobodu. Šiemet daug uolų, akmenų, lipimo į kalnus.
Suomijos pasirodymas liuks, kiaušinis liuks, nenuobodu trečiąkart žiūrėt, stebėt, ar tik kur neišlįs pimpaliukas. Dainos savo noru neklausyčiau, bet begėdiško europop trendas – pats tas Eurovizijai.
Portugalija įsiminė tik balta spalva ir žemę šluojančiom kelnėm, kokios man paauglystėj patikdavo.
Vienodas Armėnijos priedainis užkniso, bet pati labai miela pažiūrėt.
Kipro Angelou (nedrįsčiau lyginti su Britne) – kažkas irgi iš mano paauglystės fantazijų.
Šveicaras manęs nesujaudino, bet negaliu nepripažint, kad ir daina, ir pasirodymas įspūdingi. Be to, visad pliusas vyrui su sijonu.
Slovėnė – Galadrielė, užsimovusi žiedą (šitą ne pati sugalvojau).
Ramštainiški kroatai manęs savo kvarbatkom nesužavėjo, nors rimdimdagidim užskaitau.
Be visokių verkšlenančių olandų Eurovizija nieko nepraranda, bet be tokių beprasmiškai liepsningų pasirodymų kaip Sakartvelo, manau, renginys išvis neįvyktų.
Patiko prancūzo triukas – dainavimas toli nuo mikrofono, banalu, bet visad efektinga.
Austrės batai įsimintini, bet pati tai iš tų ledinių fifų prilaižytais plaukais, kurios mane nuo vaikystės gąsdina.
Šūdas tas balsavimas, nėr nei ką šnekėt, nei ko komentuot. Bet jei nesikeikiant, tai juokinga prisimint nesenus laikus, kai galvojom, kad komisijos kažkuo padės. Dabar akivaizdu, kad komisijos balsuoja dar durniau nei liaudis, nes tai tiesiog random žmonės, kuriems nacionalinė tv suteikė balsą. Tegaliu tikėtis, kad netrukus vėl bus grįžta prie paprasto visuotinio balsavimo.
Prieš kokį penketą metų buvo susizgribta, kad pagrindiniams Lietuvos muziejams dėdulės vadovauja jau po kelias dešimtis metų. Dabar vadovai pakeisti, muziejai per trumpą laiką neįtikėtinai atsišviežino. Manau, kadencijos yra būtinas demokratijos ir tiesiog kultūros dinamikos elementas. Todėl man keista, kad Giržadas Lietuvos eurovizinei delegacijai ir nacionalinei atrankai vadovauja berods nuo 2010 m. Net jei nieko blogo žmogus nedaro, pokyčiai – sveika. Užkuraičio rotacija su Zilniu visai nebuvo tokia skausminga, kaip daug kas įsivaizdavo, juk kartais Zilnys net ir kokį dainelės posmelį išverčia.
Ak, kaip mane pradžiugino ant viešojo transporto atsiradę užrašai LUKTELK! Džiugina ne tik palaikymas, bet dar labiau – sveikas humoras, pašaipėlė iš mūsų kasdienio burbėjimo stypsant stotelėse.
Dar visai neseniai Eurovizija man keldavo tiek daug nervų. Turėdavau tiek daug naivių lūkesčių. Įsivaizdavimų, kad Eurovizijos visata turi paklusti normalios visatos taisyklėms. Pykdavau, kad Eurovizija atsilikusi, pasenusi, kad nėra normalios muzikos, kad neatspindi to, kas aktualu. O dar savi už savus balsuoja! O latviai mums duoda per mažai taškų, o estams ant mūsų išvis nusišvilpt…
Bet pastaraisiais metais nusiraminau, ir ne tik aš. Gražu žiūrėt, kaip madingo jaunimo perpildytas Lukiškių kalėjimo kiemas trepsi pagal kiekvieną kvailiausią melodiją ir šoka ant kojų palaikydami ukrainiečius. Dabar Eurovizija sunervintų, nebent jei būtų nuobodi. Norisi tiesiog kuo geresnio balanso tarp cirkų cirko, balkaniškų liepsnų, 30 metų nebemadingo roko, graudulingų raudų ir tos pusantros tikrai geros dainos, kurios dar tris dienas klausysies. Norisi, ko dar akys neregėję, norisi skraidančių arklių, Luciperių išpuvusiais dantim, nuogų šiknų ir špagatų. Norisi magijos ir nesąmonių. Geriausia Eurovizija, kai išsižioji, kai išsprogini akis ir kai per kiekvieną dainos kartojimą pašoki ant kojų.
Kaip gerai, kad išmokom mėgautis. Kalbant apie Euroviziją gal praverstų ir gilesnė psichoanalizė, bet aš spėčiau, kad prie šito atsipalaidavimo (ir prie to, kad išsiuntėm į konkursą tą, kurį reikėjo) reikšmingai prisideda bendras muzikinio lygio pakilimas. Mėgaujamės sava muzika ir mažiau pavydim kitiems. Mažiau gėdijamės savo praeities, mažiau cringe’inam nuo savo prasto popso ir išvydus jį Eurovizijos scenoj nebeištinka traukuliai (nebent pozityvia prasme).
NAUSĖDOS RINKIMAI pagal muziką – nuo blogiausio iki geriausio
(jeigu jau skaitėt mano feisbuke, galit nebeskaityti) (remiuosi 15min pokalbių ciklu „Kandidatai be grimo“ 2018 ir 2024 m. ir debatais Lukiškių kalėjime)
8. Žemaitaitis: teigia, kad Lietuvoje „didžioji dalis fonogramistų“, ir linki, kad per Vasario 16 ar Kovo 11 jiems sugestų aparatūra. Vadinasi, ponas tik tada lietuvišką muziką ir išgirsta. Labai liūdina tokios pasenusios pažiūros. Kaip ir pasenęs įprotis mėgti Gytį Paškevičių. Su realybe prasilenkiančius įsitikinimus rodo ir teiginys, kad jaunoji karta neva nesupranta Queen, kad juos neva mėgsta tik tokie seni ir kvaili kaip Žemaitaitis.
7. Vaitkus: su 15min nekalbėjo, bet vis tiek aukščiau už Žemaitaitį, nes vienintelis šiemet entertaineris. Pasirodymui debatuose pasirinko Liudviko van V-ąją, Likimo, kurios didybė kitų kandidatų dainelių kontekste ir Lukiškių kalėjimo aplinkoje suskambėjo autoironiškai. Nežinau, ar to buvo siekta, bet man patiko.
6. Nausėda: mėgsta Emerson, Lake & Powell (ne Palmer) ir Asia. Deja, progrokas yra mano nemėgstamiausias žanras. Be to, iki šiol naktimis sapnuoju 2018 m. Nausėdą, be jokios gėdos niūniuojantį Pikaso „Europos vidury“ ir „dar tą... su tavim kartu, su tavim kartu, prie tavęs prisiglausti...“. Žemiau, mano nuomone jau nėra kur pulti.
5. Mazuronis: blaškosi tarp Kosto Smorigino ir ACDC. Teigia mašinoje klausantis Vivaldį, bet iš tiesų dažniau Scooter.
4. Jeglinskas: sako, kad iš mirusiųjų prikeltų Bowie. Bet jo muzikos turbūt nelabai klausytų. Labiau „Modern Talking“, Phil Collins ir Madonną. Kaip tikras amerikietis pasirodymo daina pasirinko Springsteeno „Born to run“. Kaip ir nėr blogai, bet kaip ir ne į tos šalies prezidentus balotiruojasi. Šiaip būtų trečioj vietoj, bet aš tiesiog nemėgstu Phil Collinso.
3. Žalimas: nustebino, kad mėgstamiausia grupė – One Republic. Nors gal tiesiog per siaurai įsivaizdavau šitos grupės auditoriją. Neseniai lankėsi Robbie Williamso ir Jazzu koncuose. Į trečią vietą pakilo pasirodymo daina pasirinkęs Animals „House of the Rising Sun“ – vėlgi nežinau, ironiškai ar ne, nes daina tai apie viešnamį.
2. Vėgėlė: nustebino paminėjęs Volbeat ir The Cure. Papirko paminėjęs Šventinį Bankucheną ir kad buvo Monique koncerte. Na, jau šis tas. Taip pat, aišku, patinka savos kartos muzika – depešai ir Queen bei šiuolaikinės prancūzės Zaz ir Louane. Tiesa, vos nenukrito į trečią vietą rinkiminės kampanijos daina pasirinkęs Masytės „Laisvę“ - nu tai dar ačiū, kad ne Tautinę giesmę.
1. Šimonytė: pagarsėjusi su Metallica, bet pirmą vietą skiriu už 2018 m. paminėtą mėgstamą grupę Sportas. Taip pat anuomet minėjo Bix ir Šiaurės kryptį, Orlovą ir Šeduikytę. Pasirodymo scenoje daina pasirinko Anties „Lietuvos valstybę“. Tai jau šiek tiek padoresnis dėmesys lietuviškam turiniui.
Prašau, paširdelint, jei patiko, ką perskaitėt. Ir eikit balsuot, juk šventė. Ačiū, labanakt ir labas rytas.
Nuostabu! Labai patiko, Emilija, Jūsų mintys ir apie Euroviziją, ir apie kandidatus į Prezidentus. Džiaugiuosi ir palaikau Silvestrą. Ir, žinoma, jau sudalyvavau rinkimuose. 🙃
Smagi buvo Eurovizija, labai gerai pastebėta apie nebecringe'inimą nuo savų - čia geriausia Lietuvos pergalė, kad siunčiam ne "ašaros dievo aky" kažkokiam ten pasauly atstovaut, o tiesiog gerą dainą, ir daugmaž px, treti ar šešiolikti :)
Izraelis nervino ir dramos nervino. Jei jau Giržadui metas būtų eit pailsėt, tai kaip su tuo ESC švedu, kuris metai iš metų paskelbia, kad "balsai suskaičiuoti"? Reiktų peržiūrėt biškį taisykles konkursui, ypač "nepolitiškumo" dogmą, labai selektyviai taikomą.