8 mintys apie Euroviziją (38)

2000-ieji, seksas ir Italija

1. Katarsis

Pernai, kai atrankoje iškilo grupė Shower, tiek daug buvo apstulbusių, kad Lietuvoje tokia muzika išvis egzistuoja. Šiemet tą patį matau liaupsėse Katarsiui. Kai kurie, gindami grupę nuo internetinės pagiežos, taip alpsta, kad atrodo, anksčiau nėra girdėję nei autentiškos autorinės muzikos, nei roko muzikos, nei juo labiau lietuviškos alternatyvios muzikos. Tas mane liūdina ne mažiau nei tiesiog nepagrįstas heitinimas. Nes tai reiškia, kad tie žmonės tokios muzikos ilgisi, ją supranta, tačiau jų gyvenimų ji visiškai nepasiekia. Kiek paguodė tik Edmundo Kučinsko išreikštas palaikymas Katarsiui („jei aš tokių dainų nedainuoju, nereiškia, kad viskas, ko nedainuoju, man turi nepatikti.“)

Visiems naujai užgimusiems fanams noriu pasakyti, kad Katarsis nėra vienos dainos autoriai ir tai netgi nėra geriausia jų daina. Mano pagrindinė viltis, kad Eurovizija (ir komentarai) jų nesugniuždys, o kaip tik taps atspirtimi, parama tolesnei kūrybai. Ne karjerai, o kūrybai. Kita viltis – kad tai paskatins daugiau nekonvencinės muzikos atstovų dalyvauti nacionalinėse atrankose. Trečia viltis – kad daugiau žmonių apskritai išgirs apie Lietuvos alternatyvią sceną. Atras ir kitus kūrėjus. Nueis į Katarsio ir jų kolegų koncertus. Nusipirks jų atributikos ir albumų.

Labai džiaugiausi, kad sugebėjome savo atstovais išsirinkti Katarsį. Nes galbūt tai rodo tam tikrą įsisąmoninimą, kas mes esam kaip lietuviai, ir to nebesigėdijimą. Ačiū Dievui, kad nebesiverčiam per galvą mėgindami būt kaip Vakaruose, kaip švedų prodiuseriai, kaip reikia būti Eurovizijoje. Man patiko Monikos Liu mintis: „Aš niekad gyvenime nesijausiu kaip Maltos atlikėja, bet kaip Katarsis tai dažnai jaučiuosi.“ Lietuviška – tai nebūtinai folkas ir čiūto tūto. Lietuviškas yra ir Katarsis. Aš jaučiausi atstovaujama.

Katarsis – „Būsi“ (Youtube)

Euroviziniam kontekste kasmet būna keletas „atgaivos“ atlikėjų. Tai šiemet ta atgaiva mūsų visų akims ir ausims buvo ir Katarsis. Atgaiva tai, kad dainą „Tavo akys“ parašė ne šeši prodiuseriai, o žmogus – Lukas Radzevičius. (Kiek žiūrėjau, šiemet neradau kito tokio atvejo.) Atgaiva yra ir tai, kad apsiėjom be cirko elementų ir penkių dimensijų vizualinių efektų arba, tiksliau, gerai, kad neturim pinigų. Mano supratimu, pasirodymas buvo vykusiai nufilmuotas (gal būčiau norėjus kiek daugiau matyti kitų grupės narių veidus). Luko žvilgsnis tikrai atrodė kaip sielos veidrodis. Dūmai ir plaukų pakedenimas neatrodė banaliai, nes buvo surišti su dainos tema ir emocija. Iškritikuotieji kostiumai man patiko nuo pat pradžių – lyg uniforma atšiauriame ateities pasaulyje. Spalviškai priminė Davido Byrne’o miuziklą „American Utopia“.

---

Čia rašiau apie nacionalinę atranką ir daugiau apie Katarsį.

10 pastabų apie Euroviziją + naujų dainų popuri ir kt. (31)

---

2. Blaiviai balsavimą žiūrėt taip pat sunku kaip ir išgėrus

Labai pykstu ant Eurovizijos, kad atėmė ankstesnį skausmingą malonumą, kai būdavo normaliai skelbiami absurdiški balsai, kur visi balsuodavo už kaimynus. Dabar malonumo nebėra, liko tik skausmas. Juokingai atrodo visos išankstinės spėlionės, kas galėtų patikti užsienio komisijoms. Kaip matom metai iš metų, daugelis komisijų turi prastesnį skonį nei bendroji liaudis. Nesuprantamas yra komisijų balų sureikšminimas, o paskui antrą valandą nakties, visiems jau snūduriuojant, ant greitųjų publikos balsų paskelbimas, kuris visą lentelę apverčia aukštyn kojom. Nesuprantu ir tikiuosi, kad tai greitai baigsis.

Remdamasi savo pačios emocijomis sakyčiau, kad tokio efekto, kokį pasiekė pusfinalyje, finale Katarsis nesukėlė. Deja, tai priklausė ne nuo jų, o nuo paskirtos pasirodymo vietos. Jei būtų pasirodę bent jau per vidurį, kai daugelis jau išvargę nuo vizualinių ir garsinių perkrovų, būtų labiau išryškėję ir įsiminę. Bet šiaip tai, aišku, visiškai nesvarbu. Nes šitoje rezultatų skelbimo sistemoje tokio aukšto lygio pasirodymas kaip Šveicarijos gali gauti 0 publikos balų. O niekuo neypatinga Izraelio daina staiga iššoka tarp favoritų. Na, džiaugiuosi, kad Rusija užbaninta, nes nenorėčiau pamatyti, kaip jie su Izraeliu dėl pirmos vietos konkuruoja. Šiaip tikrai pernelyg jautriai reaguoju į balų dalinimą, bet kažkaip mane kasmet palaužia protu nesuvokiama pasirinkimų logika.

3. Mano favoritai (be Lietuvos)

Ukraina kasmet demonstruoja savo pavydėtinai gausią ir originalią muzikinę kultūrą. Nors šiemetinė Ziferblat iš pradžių atstūmė komišku anglišku akcentu, bet pamažu visgi įtikino pirmiausia kūrybiškumu ir netradiciniu požiūriu į kompoziciją. Vampyriškasis elfas išsiskyrė charizma, padėjo ir aprasojusios kameros efektas.

Vokietija – daina geriausia, kokią girdėjau nuo Lenos laikų (2010). Tegu tai ir Charlie XCX rip-offas. Deja, pasirodymas vienas vargingesnių - ir finansine, ir idėjine prasme. Viskas pastatyta ant nepaprasto merginos grožio ir šviečiančios violončelės (akademinės ir klubinės muzikos hibridas, kaip ir Austrijos daina).

Latvija – ant kiek vokiečiai nepasistengė su pasirodymu, tiek pat latvės pasistengė. Truputį nykoka vienodoka daina tiesiog užbūrė su ta užuolaida, uodegom ir sustingstančiais laumių judesiais. Taip pat čia akivaizdu, koks svarbus dainai yra kontekstas, – kur nors kitur šitas Janinų nakties sapnas galėtų pasirodyti cringe ir lame, bet euroviziniam kontekste atrodo gaivu ir tikra.

Italija kartu su Portugalija užpildė „paprastų ir nuoširdžių“ dainelių kvotą Eurovizijoje. Portugalai atstūmė panašumu į Sobralį ir perspaustom šypsenom, bet liūdnojo vaizdo riteris italas mane įtikino atstumtojo įvaizdžiu ir glamrokine ševeliūra. Taip pat šis itališkasis Lukas Pilkauskas parašė nedurną, asmenišką dainos tekstą. Aišku, tam, kad italų kalba negražiai suskambėtų, tai čia jau reiktų ypatingų gebėjimų.

Labai nuvylė neužtikrintas Tommy Casho pasirodymas pusfinalyje ir bendrai nykokas kaip tokiai kūrybingai žvaigždei pasirodymas. Atrodė, lyg prispaustas cenzūros gniaužtų, nors tie gniaužtai anaiptol negaliojo kai kurioms begėdiškoms moteriškėms.

Parašykit, kas buvo jūsų favoritai, pakomentuokit, pasiskųskit.

4. Muzikos buvo per mažai

Šiaip bendras įspūdis toks, kad Eurovizija šiemet silpna. Muzikine prasme absoliuti dauguma pasigriebė 2000-ųjų bumčikų trendą. Šitam eurodance/eurotechno vakarėliui vadovavo pats ponas I'm blue da ba dee da ba dai Eiffel 65 (San Marinas) su „Tutalitalija“ (nesuprantu, kodėl publika nedavė jam balų).

Kita šiųmetinė muzikinė kryptis – 70s glam/prog/art (Ukraina, Italija, Portugalija). BBC taip pat taikliai įvardijo post-immigrant pop (Albanija, Nyderlandai). Apskritai folko šiemet beveik nėra (Latvija), bet po pernykštės Airijos raganos padidėjo gotiškumo, raganiškumo procentas (Lenkijos Ksena iš Biedronkos, čekas, latvės, Albanija, Kroatija, čia galima priskirti ir mūsiškius emo). Parodijų kvotą užpildė Estija, Australija, Švedija.

Sakyčiau, šiemet visgi neišgirdom nieko naujo. Juolab kad ir laimėtojas daug kuo panašus į pernykštį Nemo. (Beje, emocingas pernykščio Nemo pasirodymas su nauja daina man paliko didžiulį įspūdį.) O naujoviškiausiai Eurovizijos kontekste man atrodė Lietuva ir Latvija, bet galbūt todėl, kad aš pusiau latvė, pusiau lietuvė.

5. Vaizdo buvo per daug

Pastaraisiais metais technologinės galimybės Eurovizijoje jau atrodo tiesiog išėjusios už sveiko proto ribų. Daugelio dainų neįmanoma išgirsti dėl visa ką užgožiančio vaizdo. Kaip ir šio dešimtmečio lietuviškam teatre, daugumą pasirodymų uždominuoja vizualizacijos, įmantrus filmavimas, optinės apgaulės, cirkas, Minecraftas, tiktokas… Tas ypač gerai jautėsi, kai laimėtojas išėjo savo dainą padainuoti be nieko. Be efektų ir primityvaus teatro jis man patiko kur kas labiau.

Šiemet, kadangi, pasirodo, Eurovizijos tema buvo naktinis klubas, viskas blyksėjo epileptinėmis šviesomis. O tuose blyksniuose į orą kilo falai ir vaginos. Įdomu, kad šitam beprotiškam cirke daugelis pasitelkė seną gerą „persirengimo vidury dainos“ efektą, priminusį Marie N iš Latvijos, dar 2002 m. laimėjusią pirmą vietą (sunku patikėt, koks paprastas tada buvo pasaulis).

Matėm skraidantį falą, matėm daug drebančio vaizdo, matėm iš dangaus krintančius grūdus, diskobolą tarpukojyje, kaminkrėčius ant bėgtakio, Ksenas ir drakonus… All human life is here.

Varguoliai, pasirodę be efektų, gal konkurso ir nelaimi, bet laimi simpatijas. Man, pavyzdžiui, patiko angliški subtitrai per italo dainą. Įspūdį paliko ir šveicarės nufilmavimas viena kamera.

Taiklus Martyno Tylos pastebėjimas, kad Eurovizija jau galėtų išsiverst į išvirkščią pusę ir grįžti prie sanremiškų šaknų, kai visos dainos tiesiog atliekamos su orkestru.

6. Globalizacijos galas

Viena akivaizdžiausių pastarųjų metų (ir šių ypač) tendencijų – dauguma dainų yra sava kalba. Rodos, šiuo aspektu grįžom į gilią eurovizinę praeitį: 1966–1973 m. ir 1977–1998 m. Eurovizijoje drausta dainuoti ne nacionaline kalba. Kaip matom dabar, globalizacija jau ant tiek toli pažengusi, kad be jokių primestų nurodinėjimų pačios šalys stengiasi būtent taip ieškoti savitumo. Ta prasme, net vokiečiai ir švedai neangliškai dainuoja! Šito negirdėjom nuo praeito amžiaus. Latviai, beje, taip pat paskutinįkart vien latvišką dainą turėjo 2004 m. Dar įdomūs tie lingvistiniai koliažai, kai estas dainuoja italingliš dialektu, švedai – Suomijos švedų dialektu, o suomės sekso himno priedainis vokiškas. Tiesa, šiemet net keturios dainos prancūziškai, tai su Evelina Sašenko tiesiog aplenkėm laiką.

7. Vėžys, seksas ir Italija

Šiemet turėjom net dvi dainas apie Italiją. Ir nei viena jų nėra Italijos atstovė.

Ryški šiemetinė manipuliacinė strategija – netekties / ligos motyvas. Skaudžios patirtys, žinoma, yra normalus kūrybos šaltinis, tačiau kai slovėnas dainuoja Our baby boy was crawlin’ in the livin’ room / You read a diagnosis, it said that you’d be dyin’ soon, tai čia jau ne menas, o Bėdų turgus. Norvego dainą „Lighter“ taipogi įkvėpė vėžiu susirgusi mama, skatinusi „nepamest vidinės šviesos“. Prancūzė vėžiu sirgusios mamos neteko būdama 17-os – jos daina mane atgrasė net dviguba manipuliacija: pabaigoje pasigirsta vaiko balsas, nes dabar jau pati atlikėja yra „maman“.

Linksmesnė teminė atsvara – seksualinių malonumų giesmės. Čia drąsiausiai mostelėjo Malta, turbūt pirmąkart istorijoje atsiuntusi įsimintiną (nesakau, kad gerą) dainą (daina „Serving“, originaliai vadinosi „Kant“), ir Suomija su daina „Tuoj baigsiu“ (ir eilutėmis Hit mе once again, grab my ass / And when you want more love, just shout, "Encore" / And, baby, I'm coming). Apie vyrišką baigimą dainelę atsiuntė ir Australija – nustebino tai, kad šis įspūdingas cirko numeris lidlinio Harry Styles/Benson Boone stiliumi į finalą nepraėjo. Gal todėl, kad trendina moterų seksualinis išsilaisvinimas, o ne vyrų gašlumas.

Viena svarbiausių Eurovizijos temų yra emancipacija. Emancipuojasi, aišku, moterys (New instruction manual I can do everything without you, – Liuksemburgas), o vyrai aprauda netektį (When you let me go, / I barely stayed afloat I’m floating all alone / Still I’m holding on to hope, – Austrija). Beje, šiemet turėjom net du Valujevičiaus himnus: ir austras, ir islandai pasitelkė irklavimo, dreifavimo per audringą jūrą įvaizdį (Plieniniai irklai / atlaikys metus / Kelionės link Farerų salų, – Islandija).

Tiesą pasakius, naiviai planavau visą šį tekstą skirt dainų žodžių analizei, bet kad ir kiek skaičiau, įdomumo nepadaugėjo. Labai mažai pavyko rasti įsimintinų, neklišiškų frazių. Įstrigo begėdiška australo dainelė apie ejakuliaciją, atsiprašau, pieno kokteilį (naughty special on my crème brûlée). Kito kulinaro - esto - įžvalga: Life is like spaghetti, it’s hard until you make it; ir kitos sentencijos: Mi money numeroso, I work around the clocko / That’s why I’m sweating like a mafioso.

Originalus, bet nemalonus pasirodė Airijos skiedalas apie „Laika party in the sky“: I hope Laika never died and that she spins around us still / And that she has a party in the air and always will. Aš visom keturiom už meilę šuniukams, bet prie ko čia SSRS?

Geriausias man pasirodė Jungtinės Karalystės, britiškųjų „Queens of Roses“, dainos tekstas – taip jau kartais būna, kai pasirodymas baisiai nuobodus ir melodija lagina. Someone lost a shoe, / I'm still in last night's makeup, / I'm waking up like, / what's this new tattoo? / Room is spinning, Ears are ringing, / Clutch my pearls like... / Scraped my knee, / When I fell from the chandelier. / Ripped my dress, / Called my ex.

8. Kaip dabar rašyti komentarus?

Kasmet pagalvoju, kad internetinių komentarų rašymo galėtume pasimokyti iš Eurovizijos gerbėjų. Po visais konkurso dalyviais Youtube didžioji dalis komentarų yra entuziastingi ir pozityvūs, analizuojama daina, jos savitumas, lyginama su Eurovizijos istoriniu kontekstu, siunčiamas palaikymas kitoms šalims, džiaugiamasi netikėtais atradimais. Turbūt toli tuos tūkstančius komentarų reiktų praskrolinti, kad rastum mums įprastas įžvalgas „šūdas“ ir „paskutinė vieta garantuota“.

Viskas, labanakt.

---

Jei tekstas patiko, pasirinkta suma galite paremti mano darbą.

Emilija Visockaitė, LT417300010099660513;

arba patogiai paspaudę čia (nuskaičiuoja truputį mokesčių):