10 pastabų apie Euroviziją + naujų dainų popuri ir kt. (31)

-

Esu labai dėkinga pažįstamiems ir nepažįstamiems skaitytojams už skirtus eurus. Už juos nusipirkau bilietą į FKA Twigs koncertą Berlyne.

Prisidėti prie kitų mano komandiruočių galima čia:

Emilija Visockaitė, LT417300010099660513;

arba patogiai paspaudus čia:

---

Apie apsivalymą ir dvi Lietuvas

1. Na ką, Vasario 16-osios proga turim galimybę išvysti šimtus žmonių, vemiančių interneto komentaruose. Eilinė proga pamąstyti apie dvi Lietuvas, apie komentarų formato diktuojamą norą piktintis, tyčiotis, ieškoti sąmokslo. Atsimenu, kad pernai apimta euforijos po Silvestro išrinkimo naiviai skrolinau komentarus, norėdama tuo džiaugsmu pasidalinti, betgi ne – visi ten irgi vėmė, nes nieko šlykštesnio nebuvo girdėjusios jų ausys nei regėjusios akys.

Šiemet tie patys piktinasi, kad Katarsio dainoje mažai žodžių, kad nėra struktūros, kad čia blogiausia iš visų atrankose dalyvavusių dainų. O įdomiausias priekaištas – dėl depresyvumo. Vadinasi, menas turi linksminti. Vadinasi, tai, kas vieniems atrodo didžiausias Katarsio privalumas (prieš cirką ir puošmenas protestuojantis įvaizdis, santūrumas, autentiška emocija, per kelius kertantis dramatizmas, išreiškiantis universalią skausmo patirtį), kitus kaip tik atstumia.

2. Aš pati sirgau už Katarsį ir Lion Ceccah, kurie man atrodė lygiaverčiai konkurentai. Šiek tiek nerimavau, kad intravertiškas Katarsis, lyg į krantą išmesta žuvis, gali pražūti Eurovizinėj karštligėj. O Lion, priešingai, atrodė Eurovizijos vandenims sutvertas, iškalbingas, gaivališkas artistas, ne tik scenoj, bet ir už jos. Juolab kad į savo magnum opus jis sudėjo viską, ką tik turėjo, o Katarsis sudėjo tik mažulytę minimalistinę dalelę. Taip pat sutikčiau, kad teksto prasme ši Katarsio daina – viena silpnesnių jų diskografijoje, bet, manau, iš dalies todėl grupė joje pajuto eurovizinį potencialą – dėl tų kartojamų žodžių, dėl neapibrėžtos prasmės, dėl tiesmuko ryšio tarp žodžių (tavo akys mato skausmą) ir išpildymo scenoje (į mus įsmeigto žvilgsnio). Dainoje šiaip jau yra neblogų eilučių: Tuščios kalbos tik didina ugnį, Visko pamatai / Jau pradėjo pūti. Bet juk svarbiausi čia išvis ne žodžiai! Keista, kai žmonės iš muzikos būtinai reikalauja poezijos. Tai eikit į biblioteką! Muzika nebūtinai veikia per žodžius, ir netgi geriau, jei ne per juos. Katarsis jaudina emocine, vokaline išraiška, trapumo ir grubumo, ašarų ir vilties deriniu.

Be to, man atrodo labai svarbus išskirtinumo faktorius, su kuriuo galima smarkiai prašauti, bet galima ir ne mažiau išlošti. Katarsio „sklepo aidai“ (cituoju komentatorių) tame kontekste išsiskirs. Užimta vieta neturėtų būti taip labai svarbi. Svarbiau, kad Eurovizija nepagadintų Katarsiui karjeros, kad kuo daugiau žmonių atrastų puikius jų kūrinius ir pamatytų juos gyvai. O drauge atrastų ir gausią mūsų gitarinę sceną. Ak, kaip džiaugiuos, kad spėjau juos pamatyt Vasaros terasoj už 2 eurus, Devilstone ir užpernai Lofte.

Taip rašiau feisbuke prieš 2 metus

3. Nesuvokiama, kodėl šiemetinio atrankos finalo formatu buvo siekiama atkartoti pačios Eurovizijos vaibą ir metmenis. Nacionalinė atranka neturėtų trukti 4 valandas. Ir neturėtų prasidėti 21:40. Krepšinį prašom rodyti per savo kultūros ir sporto kanalą LRT Plius. Nereikėtų stebėtis, kad pirmą valandą nakties sulaukta ne taip ir daug balsų. Taip pat nesuvokiama, kad 2025 metais prireikia pusės valandos suskaičiuoti žiūrovų balsams. Ir vis tiek paskui paaiškėja, kad milijonas balsų iš „antrosios Lietuvos“ nebuvo priimta.

4. Blogiausia viso renginio dalis man buvo Giržado įgarsinti „filmukai“ apie atlikėjus. Čia, rodos, taip pat bandyta pamėgdžioti Eurovizijos formatą, kai prieš dainą parodomas atlikėjas, vaikštantis parinktoje erdvėje, kol Užkuraitis skaito jo dainos teksto vertimą. Nežinau, ar Giržadas pats tuos skiedalus rašė, bet priminė ne Euroviziją, o sovietinę kroniką. Banaliausias klišes vos spėjau užsirašinėti. „Melodija atėjo savaime, paskui sekė žodžiai“, „GOYA nekuria tiesiog muzikos, ji konstruoja patirtį, kuri kyla iš asmeninių išgyvenimų“, „šią dainą reikia ne tik klausytis, bet ir jausti“, „Šiandien Liepa jaučia: svarbiausia ne pergalė, ne taškai, o muzika, kuri pasiekia širdį“, „tikra laisvė prasideda nuo drąsos būti savimi“, „scenoje ji siekia būti išgirsta“…

Skaitomas pristatymo tekstas nesuteikdavo absoliučiai jokios informacijos, tik suniveliuodavo dainą ir autorių su visais kitais jo likimo broliais. Daug paprastesnis sprendimas – duoti kelis sakinius pasakyti patiems atlikėjams, truputį pristatant jų biografiją.

5. Geriausia renginio dalis buvo Roko Yan koncertas. Ne ne:)) Esu didelė Roko gerbėja, bet šitas pusvalandžio išstojimas jam tikrai į naudą neišėjo. „Gegužis“ dėl Monikos Liu žavesio kiek atgaivino, bet šiaip viskas atrodė ir skambėjo prastokai. Manyčiau, Rokas jau per didelis kūrėjas, kad būtų televiziniu užpildu, tempiančiu laiką, kol kažkas su kalkuliatorium skaičiuoja tuos prakeiktus balsus.

6. Iš tiesų geriausia dalis buvo netikėtas ABBOS atsikūrimas apie pirmą valandą nakties. Vagelis, Nombeko, Popendikis ir Monika Marija (kvartetas, kurio nežinojote trokštantys) dėjo tikrai labai smagų šou iš atsitiktinių eurovizinių dainų koverių. Visi pasirodė kaip stiprūs vokalistai ir charizmatiški artistai. Man gal tik labiau būtų norėjęsi Vasario 16-osios išnaktose išgirsti ankstesnių Lietuvos atrankų dainas – juk jau gal nebesigėdijam Aivaro ir Vyšniausko nei Lauros & The Lovers.

7. Dalyvių pasirodymai iš esmės visi buvo pagerėję. Ypač muzikine prasme. Geriau girdėjosi Petunijos žodžiai, vykusiai prailgintas Lion Ceccah dainos finalas, paryškintos stipriosios vietos Amoralu, Liepos, Black Biceps (kas vedėjams liepė tarti taip, kaip rašoma?). Nuvylė Petunijos ir Lion Ceccah vizulkės – prie subtilios Petunijos dainos netiko griozdiškas ugninis ornamentas, o Lion tikrai nevertėjo rodyti ekrane savo nevykusio pseudonimo – jis tikrai pakankamai prikaustantis dėmesį, kad galėtų dainuoti tuščiam fone.

Vienintelis ryškiai pablogėjęs pasirodymas – Sophie Ali, kuri neteko viso pirminio jaukaus, vaikiško žavesio, buvo vulgariai išdažyta ir vis graibstėsi sau už kūno dalių. Black Biceps šarmą suprantu – ne pirmi ir ne paskutiniai tokie cirkininkai Lietuvoje, galės groti dabar visiems tiems, kuriems nepatinka depresyvi muzika.

8. Tai, kad komisija į pirmą trejetą įtraukė nykią, tegu ir profesionaliai atliekamą, Amoralu dainą, galiu paaiškinti nebent tuo, kad taip jie kišo pagalius į ratus Liepai. Tiesą sakant, šiandien planuoju klausyt ne kieno kito, o būtent Liepos/Jovanio dainą, kuri, reikia pripažinti, yra nemenkas hitas, juolab šitais nostalgijos 2000-iesiems laikais.

9. Išauklėtus, nepervaidinančius, sudėtingą klausimą surezgančius vedėjus esu jau gyrus ne kartą – norėčiau, kad vestų kitus MAMA apdovanojimus.

10. Laimėtojams, pralaimėtojams ir ne tik jiems nuskambėjo įžvalgus Silvestro Beltės patarimas: susirasti gerą psichologą. Ir neskaityti komentarų. Nes jei neskaitai, gali akimirką pasididžiuoti, kad Lietuva, neva tokia konservatyvi ir homofobiška, ir vėl į pirmas vietas išrenka ne standartą, o drąsą, šiuolaikiškumą, netradiciškumą, originalumą. Mes netgi siunčiame roko grupę! Mes, kurie prieš 10 metų išvis roko neturėjom. Visa tai galbūt rodo, kad turime ateitį.

---

Naujų dainų reitingas

NIEKO GERO

Black Spikes – „Imperatorė“

Atstumia didžiulis Black Spikes klipų pretenzingumas ir estetinis perteklius. Nuo graikų mitologijos šįkart grupė šoka prie Kleopatros. Aprašyme minimos nuodingos gėlės kurpelės – įdomus leitmotyvas. Jo vieno būtų ir užtekę. Dabar čia prikišta visko ir viskas atrodo neskoningai. Ir, žinoma, užgožia kūrinį.

Justinas Jarutis ir Rokas Yan – „Skambinau bažnyčiai“

Nelikau sužavėta šios naujos vyriškių dainos. Pirmiausia todėl, kad liko nepateisinti lūkesčiai, kuriuos sukėlė originalus pavadinimas. Visas kitas tekstas – nykiai šįkart skambantis Jaručio paprastumas (Kaip tavęs man reikia / Kaip aš pamilau (…) Skambinau bažnyčiai / Sako tu gyvenk toliau – what? bažnyčia tikrai negarsėja lengvomis skyrybomis). Taip ir nesupratau, ko tie pernelyg stilingai apsirengę herojai ten Barselonoj blaškosi su kavos puodeliais. Nesupratau ir to, kam šiai dainai reikėjo dviejų vyrų. Suprantu, kad abu pardavinėja bilietus į didelius koncus. Bet visgi nesėkmingai laukiau bent kokio linksmo gėjiško pasiglostymo prieš užsidarant traukinio durims.

Lil Skar – „Parodyk“

Čia jei mėgstat pasipiktint, kaip jaunimas prastai artikuliuoja žodžius. Muzikine prasme man tas mamblinimas visai smagus. Labiau nuvylė bjaurus Airbnb interjeras.

Čiurlionė – „autostrada“

Šį kūrinį miniu dėl, pirma, atlikėjos pavardės. Antra, dėl žodžių: gyvenimas gražus / todėl aš b dėjęs ir Nu ką, jau prisilakstęs aš grįžau vėlai / žiūriu, nenaudoti stovi kvepalai / lįsiu po dušu, juk reikia nuimti gazo / nes rytoj vėl lėksiu į autostradą. Trečia, dėl dainos aprašymo bendraautoriaus dirbtinio intelekto:

Kitas kūrėjos darbas, hardroko stiliuko, sulaukė tokio komentaro:

Tai čia toks tiesiog pamąstymui apie tai, ant kiek DI jau talentingesnis už kai kuriuos dainų rašytojus.

NORMALIAI

Dūmas – „Sapnavau, sapnavau“

Buvau Dūmą priskyrus prie NIEKO GERO, bet iš antro karto persigalvojau, juolab kad dainelė įstrigo ir naktimis nedavė ramybės. Jei nėra atgrasių pretenzijų į genialumą, tai nėra ir ko stumt. Visgi įdomu, kad kažkas sėdėjo ir tą klipą darė. Tikėjausi, kad ant galo Dūmas, susisukus galvai, iškris iš kadro. Dar būtų buvę juokinga, jei Dūmą būtų vaidinęs Safas.

Micro One – „Nepasigesim“

Nors nekenčiu mašinų, bet Micro veidas ir povyza visad suteikia pasitikėjimo. Džiugu, kad ne tik Šiauliai, bet ir Panevėžys turi savus dainius ir literatus. Aš peršokau į savo traukinį / ne į religijos / Aš repą vis dar išlaikau / Kur mano subsidijos. Micro gal labiau mėgsta niūresnius rimtesnius gabalus rašyt, bet gerai, kad kartais ir popbangerį įšauna „Molo“ parkinge.

PUIKIAI

jautì ir Garbanotas – „Burės burtas“

Iš pradžių atstūmė perteklinė pavadinimo aliteracija, bet netrukus pakerėjo nuostabiai nufilmuotas klipas ir Geležinio medkirčio dvasia. Keista, kad šis duetas tik dabar atsirado. Toks jis atrodo natūralus, taip gražiai dera balsai. Po trečios peržiūros klipą jau dėčiau prie šių metų geriausiųjų. Išties tie mūsų mylimi muzikantai – lyg tos žaislinės figūrėlės, vaikštinėja laukais, sėdi prie laužų, gyvena savo gyvenimus, kol tu jų klausai. O paskui staiga, žiūrėk, ima ir prisistato tau ant slenksčio.

Aistè – „Kerai“

Nuostabi daina ir klipas – pavyzdys, kaip galima nesukišant krūvos pinigų ir nesamdant didžiulės komandos vis tiek padaryt skoningai. Visų pirma, reikia sugalvot originalią lokaciją (ne pajūrį, ne mišką, ne lieptelį prie ežero, ne oranžeriją, ne su dronu). Tada reikia natūraliai elgtis prieš kamerą. Ir užbaigti su juokeliu. Na, ir dar praverstų gera daina. Tai tiek.

Solo Ansamblis – „Meilės Mašina“

Naujasis SA klipas tapo priežastim pažiūrėti Backstreet Boys ir NSYNC klipus, už ką jau savaime esu dėkinga. Aktorių šokis prie lėktuvo priminė baltmarškinius boybandų šokius, o gal tiesiog Vagelio dabartinį stilių. (Beje, oro uoste filmuotas Backstreet Boys „I want it that way“ šiandien atrodo gan juokingas, bet daina, aišku, kuo toliau, tuo labiau skamba kaip šedevras.) SA klipas šiaip jau pasirodė idėjiškai banguotas. Pradžia („tikiuosi, kad „ba.“) prajuokino ir sužavėjo, patiko deganti tapkė (labiau nei deganti rožė), patiko retro vibes, aktorių darbas, patiko, kai vyras susitaikant paima panešti moters rankinuką. Patiko ironiškas melodramiškumas. Vis dėlto ironiško melodramiškumo galėjo būti daugiau, smarkiau, lakstymas po viešbučio kambarius atrodė ne tik nuvalkiotai, bet ir tiesiog nuobodžiai. Ką jau kalbėt apie labiausiai nuviliančią visa ko pabaigą – kai herojai atsibunda. Nes štai iki tol tai mums atrodė, kad čia realybė…

Muzikine prasme visai taiklus atrodo nedrąsus youtube komentaras, ar tik čia ne į Prūsaitį panašu. Nieko tokio, kad panašu! Gerai, kad grupė stengias ne tą patį kurpalį vis mums ant galvų maut. Manęs asmeniškai pirmasis singlas „Švelnūs jausmai“ nesužavėjo, bet kartais tas nesužavėjimas geriau nei tiesiog inertiškas tas pats per tą patį. Iš naujosios dainos teksto įstrigo eilutė „iš pėdkelnių akių skubu parbėgu pas tave“.

---

Lietuvos garso takelis

Prieš 7 metus, 2018-ųjų vasario 16-ąją, su legendine Daina Dubauskaite reagavom į oficiozinį Kultūros ministerijos spotify paskyroje paskelbtą grojaraštį „Lithuania 100“ ir sudarėm didžiulį savo šimtuką. Kūriniai prieinami atskiromis nuorodomis, bet sąrašas ganėtinai išsamus ir įdomus, aprėpiantis įvairius muzikos stilius, nuo Čiurlionio iki Metal on Metal, nuo „Kelias pas tave“ iki „Gucci Coffin“. Įdomu pamąstyt, kaip tuos dešimt dešimtukų keistume/pildytume šiandien.

---

Gražiausio viršelio rinkimai

Čia kviečiu peržiūrėti 10 AGATA ekspertų atrinktų gražiausių praėjusių metų albumų viršelių ir už kažkurį prabalsuoti. Maloniai nustebino neinertiški pasirinkimai - t. y. orientavimasis ne į pačius populiariausius vardus. Kita vertus, pasigedau akivaizdaus grožio konkurso kandidato – Abudu viršelio. Kiti priekaištai: nepatogu tuos viršelius peržiūrėti, reikia spausti ant mažyčių ikonėlių. Taip pat, jei jau albumų vertinta šitiek daug (net 400), gal vertėjo paskelbti ir ilgesnį sąrašą. Juolab kad apdovanoti bus net du viršeliai – pagal ekspertų ir liaudies balsus (nežinau, kiek realistiška, kad liaudies balso nelaimės tiesiog populiariausia Lietuvos grupė, tegu ir puikus tas jų viršelis).

Nuotrauka Elenos Krukonytės, dizainas Roko Krilavičiaus

---

Buvau radijuj

Vaikinų iš grupių „Kedrostuburas“ ir „Saulės dievas“ buvau pakviesta į Start FM studiją, kur jie rengia pokalbių laidą KITOM AKIM. Šnekėjom apie MAMA, apie tai, kaip mes norim, kad mums dar labiau patiktų Katarsio daina, apie muzikos nekritiką, apie tai, kad man šito Substacko rašymas užima VISĄ laiką (morališkai), ir kitus dalykus. Šiaip neatsimenu, kada tokia pakylėta buvau išėjus iš intervo. Gal niekada. Tai noriu pagirt Maksą ir Steponą už jaukų priėmimą, gerai riedančią klausimų seką, apskritai klausimų formulavimą. O labiausiai, aišku, už man išsakytą palaikymą ir pagyrimus. Tik ant to AUSIS ir laikosi.