Mačiau Billie Eilish + milijonas naujų albumų (36)

Įspūdžiai iš Oslo, Jogilė Einorytė apie lietuvišką repą ir aš apie kitus albumus

Billie Eilish Osle

2019 m. švenčiau gimtadienį Billie Eilish koncerte Prahoje. Vos prieš kelis mėnesius buvo pasirodęs jos debiutinis albumas, bet ji jau buvo pasaulinė žvaigždė, jaunosios kartos ikona, dėl kurios konce pusė paauglių buvo salotiniais plaukais. Jai pačiai buvo 17. Tada nuliejau kelias ašaras tiesiog dėl muzikos grožio. Akimirką susigraudinau ir užvakar Osle – irgi dėl to, kad gražu, ir dar dėl nostalgiško suvokimo, kad nebepatirsiu tos saldžios ekstazės, kuri ten buvo apėmusi jaunąsias klausytojas.

Dabar Billie 23-eji, pernai pasirodė jos trečias, (kol kas) neabejotinai geriausias albumas. Kiek stebiu AGATA statistiką, jis klausomiausias ir Lietuvoje. Billie iš esmės pakeitė, kaip skamba šiuolaikinė popmuzika ir kaip rengiasi šiuolaikinės panelės. Osle svarstėm, kad ne tiek daug žvaigždžių, pagavę kažkokią laiko dvasią, sukelia klonų maniją (Eminemo peroksidiniai plaukai, Kurto raudoni flaneliniai marškiniai, Beno Aleksandravičiaus balta maikė/juodi džinsai, Billie skarelė ant galvos, oversized krepšinio šortai).

Jos vyresnis brolis, kompozitorius Finneas, su kuriuo kartu parašytos visos jos ligšiolinės dainos, jau irgi tapo solidžiu atlikėju ir šiuo metu rengia atskiras gastroles. Pasisekė, kad Osle jis užlipo porai dainų, – neįtikėtina, kad industrija dar nepribaigė jų jaukaus naminio dueto, neiščiulpė jų dvasios, kad abu vis dar spinduliuoja tą autentiškumo magnetizmą. Prie to, tikiu, prisideda artimas ryšys su tėvais – tai tik pirmasis Billie turas, kai tėvai nėra jos komandos dalis (nors į Oslą buvo atvykę), iki šiol jie rūpinosi dukters mityba, darbotvarke, scenos parengimu.

Dabar Billie pasirodo su muzikantų grupe (dalis - jos vaikystės draugai) – scenoje jie buvo nuleisti į savotiškas orkestro duobes. Pati scena – arenos centre, žema ir priartinta prie žiūrovų. Joje nebuvo nieko, tik lakstanti Billie ir kartais pakylantis ir ją pakeliantis kubas. Užtat muzika – labai turtinga, dinamiška, buvo ir roko liepsnų, truputį Marilyn Mansoniškumo, buvo ir hiphopo, ir reivo su lazeriais, ir tykaus gulėjimo ant grindų, skaidrių baladžių, ir tiesiog Billie su akustine gitara ar prie pianino. (Ai, o apšildė Tom Odell, padainavo ir „Another Love“.)

Stipriausias koncerto efektas – Billie į rankas pasiimta kamera, kuria ji filmavo save bėgančią, muzikantus, publiką, o tada nusileido po scena ir – išėjo tiesiog lietuviškas teatras su privalomomis užkulisių videotransliacijomis. Taip pat, aišku, nemirštanti efektinga klasika – žvaigždės prisiglaudimas prie pirmųjų žiūrovų eilių, nuo kurių ją, lyg velcro, vis atplėšdavo apsauginis. Nesiliaujantis publikos klyksmas, aišku, irgi įsimintinas efektas. Priminė bitlomaniją. Ir, aišku, gerokai trukdė klausytis švelnaus, tylaus Billie vokalo. Ji, pati būdama jaunimas, publikos netramdė, tik kartą, atsisėdusi ant žemės, paprašė per dainos įžangą mirtinos tylos. 25 tūkst. žmonių tylos minutė užsibaigė kažkieno riksmu „I love you!!!“.

Gražiausia buvo tai, kokia Billie Eilish atrodė chill. Kartais nusišypsodavo tokia švelnia šypsena, kuri man priminė karališką Beyonce’s miną. Billie atrodo ne pagal amžių brandi, savirefleksyvi ir kartu laiminga, natūrali, atsipalaidavusi. Nuostabu, kad sugebėjo neišprotėti bręsdama šlovės įkarštyje, kai visi aptarinėja jos kintantį svorį, liemenėlės dydį ir seksualines preferencijas. Įspūdingas jos nepaklusimas tradicinės merginos (juolab įžymybės) išvaizdos reikalavimams, atsisakymas seksualizuotis ir įsistatyti į aiškius rėmus. Sakyčiau, Billie Eilish kol kas yra geriausia, kas galėjo nutikti jaunajai kartai.

P.S. Bilietus į koncą pirkau prieš porą savaičių per Viagogo perpardavinėtojus - jie garantuoja, kad bilietas nebus suklastotas, bet prie kiekvieno bilieto prisideda riebūs mokesčiai. Už 2 bilietus – 345 eur (iš jų 120 mokesčių). Beje, po konco prie Unity (Telenor) arenos stotelės rikiavosi kelios dešimtys tuščių autobusų, į kuriuos patekimą reguliavo būrys pareigūnų, atriekdavusių po dalį minios, - tad nebuvo įprasto pokoncertinio kas pirmesnis ir stipresnis, tas įsigrūs. Tiesa, vis tiek teko valandą važiuot spūstyje kybant ant vienos kojos ir prilaikant ant manęs prigulusius žmones – priminė vaikystę, kai trečdalis trūliko turėdavo išlipti, kad tave išleistų.

Čia Munchas piešė „Šauksmą“

P.P.S. Osle buvau pirmąkart. Nepatiko. Hostelyje įteikė užvalkalus ir nurodė patiems apsivilkti patalynę – tokio bajerio net visiškose skylėse nebuvau patyrusi. Naktis dviem su vaizdu į parkingą, pusvalandis autobusu nuo centro, kainavo 120 eurų (dėl koncerto nelabai turėjau iš ko rinktis). Vienkartinis transporto bilietėlis – 3,70 eur.

Miestas pasirodė be charakterio. Gražu tik ten, kur nepriteršta žmogaus: vanduo, miškas, fjordas, uolos. Priėję prie katedros, sakėm: „…na, užtat medis va gražus auga.“ Kaip pakomentavo J., pasirodo, nebūtinai tave turi okupuot sovietai, kad pilkom dėžėm apsistatytum. Supratau, apie ką interviu NARAi šnekėjo Snorre Bergerud, sakęs, kad Norvegija – tobula šalis gyventi, bet ne kurti.

---

Statistika

AGATA susumavo pirmojo metų ketvirčio klausomiausios lietuviškos muzikos statistiką. Plačiau nekomentuosiu, nes ir taip smarkiai viršiju rekomenduojamą Substacko tekstų apimtį. Pasidarykit išvadas patys.

---

Šio teksto niekas nefinansuoja, tik jūs. Ačiū jau prisidėjusiems.

Pasirinktą sumą galite pervesti čia:

Emilija Visockaitė, LT417300010099660513;

arba patogiai paspaudę čia (Stripe’as nusiskaičiuoja truputį mokesčių):

---

Nauji albumai

JOGILĖS EINORYTĖS lietuviško repo apžvalga

Kaip sena lietuviško repo fanė visai nustebau, kiek skirtingų ir aštrių emocijų žmonėms dar sukelia šis teiginys (Instagram - achujenigraficiai). Auditoriją okupavę Amerikos scenos įkvėpti atlikėjai - OG Version, Furytto, Proflame - kuriantys autotune prisotintą, kokybišką populiariąją muziką, kurios lyricsai labiau orientuoti į wordplay, o ne gilesnės minties išdėstymą. Vieną kitą singlą išleidžiantys ankstesnės repo kartos atlikėjai - Micro One, Erkė - vis dar nustebina beatų įvairumu ir repo filosofija, tačiau jaunosios klausytojų kartos, panašu, nelabai pritraukia. Tai ar yra Lietuvoje gero repo? Aš manau, kad tikrai yra, ir šie trys kūrėjai atspindi, kokia dinamiška, progresyvi ir moderni gali būti repo scena.

PILAITĖ – „Dirty Selfie Panorama“

Kai 2018-ais pirmąkart išgirdau IYE (taip anksčiau vadinosi šis projektas) „Pamečiau“, buvau visiškai apžavėta to šviežio skambesio stagnuojančioje scenoje. Ir jie nenustojo stebinti – ritmai darėsi laužyti, vokalai isteriški ir buvo vis labiau atsitraukiama į eksperimentus. Po pastarojo albumo išleidimo praėjo 4 metai, tad su nekantrumu jungiau paklausyt „Dirty Selfie Panorama“. Albumo viršelis puikiai atspindi jo muzikinę tekstūrą, nuo pirmų sekundžių įtraukiančią į cemento, pilkų debesų ir aštrių kampų pilną rajoną. Instrumentalo ir vokalo dinamika leidžia į juos abu įsigilinti, kartu veda per tirštą, tamsią ir įtraukiančią kelionę, kurioje esame vedžiojami po nostalgijos kupiną Pilaitę. Čia laikas sustoja, lieka tik slampinėti iš vieno kampo į kitą, balansuoti tarp panikos ir rajono monotonijos. Pilaitė tolsta nuo repo ir tampa postmodernios kūrybos kelrodžiu.

Jėzus IYE fanas, original melomanas,

Dešimt tūkstančių, jei išskaitysi monogramą.

Teks brėžt pentagramą ir pirkti devintą gramą,

Nebijok, Dievas visada turi planą.

Emilija: Tik prisidedu prie Jogilės liaupsių. IYE man atrodė tiesiog pranašai, bet jų avangardines pranašystes, regis, mažai kas suprato. Naujas albumas – labai originalus ir įdomus, man tai gal net mėnesio albumas, bet kad išpopuliarės – didelių vilčių nedėčiau.

BASTA TGTK – „VLN“

Vis išgirsdavau kalbų apie Matą, ne vieno tituluojamą „top Vilniaus freestyleriu“. Teiginys labai rimtas, sakiau, patikėsiu, kai išgirsiu. Išgirdau, tik ne freestyle kontekste, o šviežiai iškepto albumo. Kalbos nebuvo tuščios, nors tai pirmas BASTA TGTK albumas, rimai su prikaustančiu delivery jau skamba labai brandžiai. Albumas dviejų dalių – pirmoji šilta, vasariška, kvepianti jūra ir pušynu, o antroji agresyvesnė, su daugiau skoningo bragging, įsukto į trepo ir maloniai nustebinančio tamsaus EBM beatus. BASTA TGTK gilinasi į jaunos kasdienybės tematiką, šilkinis, vis kintantis flow leidžia lengvai klausyti ir išgirsti kiekvieną žodį. Džiugu girdėti lietuviškai atliekamą repą, įkvėptą klasikinio skambesio ir tuo pačiu reprezentuojantį jaunosios kartos gyvenimą. Manau, ištrauka atspindi BASTA TGTK požiūrį tai, ko trūksta lietuviško repo scenoje, ir pagrįstą pasitikėjimą savimi:

Tūkstančiai no name’ų suserga žvaigždžių liga,

Aš tūkstantinį kartą rodau jum, kame yra bėda.

Lievas stilius, barsai, flow, ir vis bandai primest kažką.

ADOMAS TREINYS – „A’t Bitas“

Keturi kūriniai, sklandantys kažkur tarp elektronikos, indie ir pop-rap. 10 minučių, kurių kiekvienoje sekundėje girdisi įdėtas darbas bei apmąstymai. Visi keturi kūriniai skamba skirtingai, tačiau visuose jaučiasi unikalus Adomo muzikinis identitetas. Urbanistiškas, abstraktus ir spalvingas „A’t Bitas“ parodo, kokių naujų formų gali įgauti lietuviškas repas.

Nebereikia leidimo,

G pass – vakcina nuo spaudimo,

Atsibodo sakyt, Dievas sakė daryt,

O po to tik prašyt atleidimo.

---

Toliau EMILIJOS albumų vinegretas

Dominyka iš shishi, Ministry of Echology ir Homechestra dar yra ir LAZYDOLPHIN. Jei mėgstat išradingą, nebanalią, saulėtą, neapsunkinančią, banga šliuožiančią, truputį pritinginčią delfinų mankštos muziką, tai šekit „music for stretching“.

Atsimenu tą jausmą, kai pirmąsyk išgirdau KABLOONAK. Tą šviesą jaukiam kambary, kuriame Jonas Narbutas, rodos, vienu pirštu bumbeno nesuderintą pianiną. Tai buvo 2016-ieji, besproginėjanti naujos kartos muzika tiesiog kvapą gniaužė. Vėlesni trys albumai – vienas už kitą kokybiškesni ir gražesni, bet mano ausims skamba maždaug taip, kaip žiūrisi jo klipai, kuriuose, rodos, visuose Jonas gražiai vaikšto po miestą. Albume „Expired / Inspired“ man įsiminė dainos su svečiais – Migloko ir Vytu r, kurie praplečia kiek hermetišką Kabloonak pasaulį.

Kaip ir pas Kabloonak, taip ir pas FC BASEBALL man norisi įvairesnių aranžuočių, norisi, kad jie kaip Miunhauzenai išsitrauktų patys save iš tų pačių melodijų, tonacijų ir instrumentų balos. Norisi, kad talentas keistųsi ir brautųsi, kur dar nebuvo. Todėl naujam Tautvydo albume „Noriu, kad tau pasisektų“ man labiausiai įsiminė titulinė daina/nedaina, kurioje tiesiog išdeklamuojamas savotiškas angelo sargo manifestas: ten, kur tu griūsi, aš palikau jau tau pagalvę (…) buvau pliušiniu žaislu tau lopšy dar kūdikystės (…) kai jis išeis, aš prieštarausiu, kai tu nuspręsi vėlei niekam nesakyti, geriausios draugės skambučiu, susirūpinusiu jos balsu bandysiu vėl tave įspėti, parodyti, kas yra ir bus, kol tu bandysi nežiūrėti. Akivaizdu, kad Tautvydui kūryba tiesiog gyvybiška reikalinga (net ir tiesiogine prasme – Vikipedijoj rašoma, kad „po incidento, kuomet patyrė komą - pradėjo kurti elektroninę muziką“, o naujasis albumas taip pat gimė po grėsmingos diagnozės). FC Baseball susikūrė ryškią nišą, jis iškart atpažįstamas, su niekuo nesupainiojamas ir klausomumas jo tik auga. Net jei man ir norėtųsi dainose daugiau netikėtumų, daugiau nenuzulintų intonacijų (nes žodžiai tai tikrai nenuzulinti), aš vis tiek labiausiai noriu, kad jam pasisektų.

Nuliūdau pamačius, kad nebeveikia legendinis ferrum.lt, tad lietuviškų recenzijų mūsų metalo aukštasis pilotažas gali ir nesulaukti (tikėkimės, šiems albumams laiko ras Vitalijus Gailius). Aš pati giliau paanalizuot irgi negaliu – pernelyg nutolau nuo šios rimtos scenos, bet galiu pasakyt, kad balandį pasirodė du įspūdingi darbai: AORTES – „Carrion“ ir blackerių CRYPTS OF DESPAIR – „We Belong In The Grave“. Dar nuo 2017 m. albumo „Film Noir“ (grupė tada vadinosi Autism) žaviuosi kruopščia, melodinga (kiek įmanoma), didinga ir vaizdinga Aortes muzika. Abi grupės turi platų tarptautinį klausytojų ratą, rūpinasi profesionalia sklaida – todėl abu albumai gausiai aptarti užsienio recenzentų.

Iš No Clean Singing recenzijos

Nustebino Crypts of Despair Bandcampo aprašymo pastaba, kokių grupių gerbėjams jų muzika patiks. Nesu kitur taip mačius, turbūt tik metalo žanre įmanoma savanoriškai įsistatyti į tokius rėmus.

SIELA – viena tų grupių, kurios aktyviai rūpinasi savo palikimo išsaugojimu ir prieinamumu. 1997 m. albumas „Tremtyje“ vienintelis buvo iki šiol neperleistas, o dabar pagaliau ir jis įgijo solidų vinilo pavidalą. ŠIAURĖS KRYPTIES 1993 m. albumas „Netiekto“ tuo metu liko vieninteliu grupės opusu ir šedevru (moderniaisiais laikais atsikūrusi grupė išleido du albumus/filmų garso takelius – ypač rekomenduoju „Dainos lapei“). „Netiekto“ bent keliskart esu pirkusi CD formatu ir dovanojusi draugams kaip geriausią nežinomą lietuvišką albumą. Dabar jis prieinamas ir vinile, linkiu atrast. Na, o puikiausia sena naujiena – vinilu perleistas dar vienas dar mažiau žinomas legendinis albumas – ska (buvo toks žanras!) grupės TAI+KĄ? „Nabadango“ (1998). Labai džiugina tokie lietuviškos muzikos istorijos pliūptelėjimai. Albume yra hitų ir poezijos: kepsim, valgysim ir šiksim / ir gyvi nepasiduosim.

Mėnesio albumai

SHISHI – „FAQ“

Kaip būtų nuostabu, jei būtent tokia grupė, būtent shishi sulauktų to taip trokštamo pripažinimo tarptautinėje indie scenoje. Kaip būtų nuostabu, jei būtent tokia grupė atstovautų Lietuvos muzikai ir užsieniečiai galvotų: oho, kokia įdomi ta Lietuva! Taip mąsčiau grupei intervuose pasakojant apie koncertus Meksikoje ir JAV (kur tapo pirmąja Lietuvos grupe, dalyvavusia įtakingame festivalyje SXSW Ostine). Įsiminė merginų mintys, kad ten visur jautėsi suprastos (kitaip nei Lietuvoje) ir be klausimų priimamos, ir niekur nereikėjo atsakinėti, kaip jaučiasi grojančios merginos. Kita vertus, suprato Lietuvoje išlepintos geros garso kokybės, patogių užkulisių ir patikimo organizavimo, kurių užjūry nebuvo.

shishi nėra išleidusios prasto albumo, bet šiuo metu „FAQ“ yra mano favoritas. Trumpas, grubus, piktesnis, sunkesnis, ironiškesnis už ankstesnius. You didn't do your homework / Probably your dog ate it / Or maybe it ate your brain / Is your dog okay? (…) Why do I have to feel like / I am your schedule maker? / Just write shit down / It is not that hard! Merginos man pasirodė išsilaisvinusios, aiškiai žinančios, ką daro, sąmoningai eksperimentuojančios ir griaunančios inercinius lūkesčius (patiko nezgrabnas kirčiavimas „Žaliam taške“). O žodžiai patiko net ir angliški! Net ir angliški jie skamba būtent kaip shishi žodžiai, ir nebe tokie lengvabūdiški bajeriukai kaip anksčiau. I gave up fighting / Soon I will give up again / I can't concentrate / Look, a bird flying away / I gave up fighting / I will go and plant something.

ALINA ORLOVA – „Nakties Atvirukai“

Pastarieji du Alinos albumai - naujasis ir „Laumžirgiai“ (2022) - man atrodo pakilę į naują kokybės lygmenį, turbūt iš dalies dėl bendro darbo su Paulium Vašku ir Adu Gecevičium, kuris šį albumą ir prodiusavo (jo atmosferinis indėlis čia ypač reikšmingas). Čia girdisi tai, ko man pritrūksta Kabloonak ar FC Baseball muzikoje, – nors Alina išlaiko labai stabilią muzikinę tapatybę, dabar jos muzika įvairesnė, talpesnė, pilnesnė. Rišanti šio albumo medžiaga – radauskiškos pasakos ilgesys, ilgesys vietų ir laikų, kuriuose gal net visai ir nebuvai.

Žodžiais ir atmosfera mane pirmiausia pavergė skausmingai pavargęs kūrinys „Skaičiai“: niekas nepadės, niekas nepadės / kartais taip sunku neprarast vilties / kurti geriausia / kurti kurti / didelį laužą tamsioj nakty užkurti / burti burti / rankas susišildyti / bent trumpam šitą ilgesį nutildyti.

---

Ačiū, kas perskaitėt iki pat galo. Kitoje serijoje – mėgstamiausio Billie Eilish kūrėjo Tyler, the Creator koncerto Kopenhagoje įspūdžiai.