Knyga apie videožaidimus + Berlynas + naujų klipų popuri (33)
Kaip gaila, kad šita tema man visiškai neaktuali!
Ką tik lietuviškai pasirodė Marijam Didžgalvytės knyga „Videožaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“ (iš anglų į lietuvių k. vertė Tomas Marcinkevičius-Baronas, išleido LAPAS; knyga jau verčiama į dar 7 kalbas). Atrodytų, prie ko čia ta muzika. Juolab kad videožaidimų niekad nežaidžiau, nemoku ir neplanuoju žaist. Visgi iškart supratau, kad knyga yra reikšminga. O skaitant įžangą apėmė toks jaudulys, kad vos pati neužsivedžiau naujo Wordo dokumento ir nepradėjau planuot savos knygos.
Visų pirma sužavėjo autorės (užsienyje gyvenančios lietuvės) rašymo intonacija. Gyvybingumas, užsidegimas, didžiulė aistra savo temai, nuoširdumas, betarpiškumas ir plačiai aprėpiantis žvilgsnis (nuo energetikos ir mineralų kasimo iki konceptualaus meno ir situacionistų). Marijam pristatoma kaip videožaidimų kritikė, rašanti į tarptautinę žiniasklaidą, bet nenoriu suklaidinti lietuvių, galimai pamanysiančių, kad ji tiesiog stumia, koks laiko švaistymas tie žaidimai. Iš tiesų ji nuo mažens yra aistringa žaidėja: „ši knyga yra meilės laiškas. Ji – mano būdas išreikšti visas baimes ir problemas, su kuriomis susiduriu santykiuose su šia medija.“
Knygoje puikiai atsiskleidžia, kas yra kritika ir kritiškas požiūris į tau brangų dalyką, „nuostabią meno formą“. Čia kruopščiai ryškinamos žaidimų industrijoje vešinčios problemos: įrangos gamyba vergovės sąlygomis, nusikalstama mineralų gavyba, rasistinė, seksistinė ir smurtinė pasakojimų retorika, bendruomenių radikalizavimas, propaganda, žaidimų kūrėjams nepalankūs įstatymai. Iš kitos pusės – progresyviosios visuomenės dalies abejingumas videožaidimų kultūrai ir masiškumui, žaidimų infantilizavimas ir pačių žaidėjų nekritiškas požiūris į šią mediją. Greta aptariami ir gerieji pavyzdžiai. Aiškiai įvardijami šios knygos siekiai: paskatinti labiau niuansuotą diskursą apie žaidimų kultūrą, atkreipti dėmesį į žaidimų potencialą socialiniame ir politiniame lauke, jų gebėjimą burti bendruomenes ir siekti pokyčių pasaulyje. Pati Marijam ne tik šneka, bet ir pati yra aktyvi politiniame lauke (pvz., viena iš pirmosios žaidimų industrijos profsąjungos Jungtinėje Karalystėje įkūrėjų).
Knygos forma – tarpinė tarp monografijos (daug faktų, skaičių, konteksto) ir asmeniškos, atviros publicistikos. Autorė apmąsto, ką jai pačiai reiškė žaidimai (pradžioje - ryšį su tėvu ir broliu), kaip keitėsi jos požiūris. Labai pradžiugino nuotraukos iš kompiuterinių žaidimų mėgėjų renginių Lietuvoje šio amžiaus pradžioje ir kultūros plėtros vėliau.
Ši knyga – gaivus ir įkvepiantis pavyzdys, kokia gali būti kritika ir išvis kas tai yra. Taip pat tai pastanga rimtai kalbėti apie neva nerimtą dalyką, apie neva kažkokį popsą ir jo kultūrinę, politinę reikšmę. Drauge tai raginimas neužsidaryti savo mažam asmeninės kūrybos pasaulėlyje, o visada žiūrėti plačiau – kur ta kūryba (žaidimas, muzika, knyga) yra bendrame kontekste, nesitaikstyti su industrijos ydomis, ieškoti etiškų būdų kurti ir ta kūryba mėgautis.
Ko nemačiau Berlyne
Čia turėjo būti tekstas apie FKA Twigs koncertą Berlyne. Tačiau likus savaitei koncertas nukeltas į gegužės galą. Žinią gavau tik iš Ticketmasterio, o iš pačios ponios Twigs – nė žodžio. Apie koncerto Prahoje perkėlimą žmonės rašė išvis negavę informacijos ir jau buvę pakeliui iš kitų miestų ir šalių. Iš Reddito sužinojau, kad ponia yra didelė mėgėja atšaukinėti koncertus arba, tarkim, vėluoti 3 valandas. Tai esu dabar įsižeidus ir artimiausiu metu nebeklausysiu puikaus jos naujojo albumo „Eusexia“. Praėjusį lapkritį buvo atšauktas ir Childish Gambino koncertas, kurio proga buvom susiruošę į Amsterdamą. Na, tas bent jau gailėjosi ir teigė, kad dėl sveikatos. Gegužę laukia Tyler, the Creator Kopenhagoj – bet ar tikrai laukia, pagyvensim pamatysim.
Negana to, išvakarėse buvo be paaiškinimo ir be pranešimo atšauktas mano skrydis į Berlyną. Vėliau išsiaiškinau, kad tą dieną Berlyno oro uoste vyko streikas, sustabdyti visi skrydžiai. Taigi nuo lengvos išvykos teko persiorientuoti prie 16 valandų kelionės autobusu su knarkiančiais diedais pašonėje.
Šiaip ar taip, Berlyne pamačiau nemažai. Į parodą apie menstruacijas pavėlavau, bet ją pakeitusi krepšių ir vytelių paroda Europos kultūrų muziejuj buvo ne mažiau įdomi (įrodymas, kad bet kokią temą įmanoma įdomiai papasakoti). LGBTQ+ skirtas Schwules Museum labai mažytis, visai nėra ką žiūrėti, bet 10 eurų bilietą man kompensavo lietuviškas atradimas: vienoje salėje pristatytas „eilinio žmogaus“ – vokiečio Eberhardto Bruckso (1917–2008) – gyvenimas. Eberhardtas visą gyvenimą buvo išdidus gėjus, net ir tada, kai už tai grėsė (geriausiu atveju) kalėjimas. Tokia atsparumo, drąsos ir saviraiškos laisvės istorija. Žodžiu, per Antrą pasaulinį jis mėgo lankytis viešose pirtyse, ten bičiuliai papasakojo apie stebuklingą kurortą Reicho paribiuose, kur homoseksualūs žmonės gali mėgautis didesne laisve. 1942–1943 m. Eberhardtas dažnai ten vykdavo, fotkindavo erotines nuotraukas ir megzdavo pažintis. Tas kurortas yra Curonian Spit – Kuršių nerija.
Koncertų pirmadienį ir antradienį radau muzikos ir kino centre „Neue Zukunft“ pašiūrėse. Tiesa, per pirmąjį, belaukdama free džiazo saksofonininko, Liudo Mockūno švediškojo kolegos, Matso Gustafssono koncerto, tiesiog nusmigau kėdėje ir pabudus muzika nebeatrodė svarbi. Bet kitą dieną, išsimiegojus, įdomios buvo visos trys grupės: Day Clinic iš Berlyno įsivaizdavo, kad groja postpanką, bet iš povyzos labiau priminė Måneskin. Pivnoy Cowboy - Berlyne gyvenantis rusas - postpanko atmosferą maišė su lo-fi požiūriu ir girtuoklio laikysena. Dainavo rusiškai, skambėjo įdomiai, išlaistė tris alaus. Black Hippie iš paties Memfio buvo labiausiai profai, turi nemažai perklausų, aprašyme taip pat mini postpanką (gal privaloma), bet šiaip skambėjo kaip mielas kartais melodingas, kartais parėkaujantis koledžo rokas. Pridedu jų hitą.
Lil Nas X Lietuvoje
Na, Lietuvoje jis buvo prieš kelis mėnesius ir instagramo storiuose stebėjosi nacionaliniu paveldu – troleibusais. O vakar išėjo Lietuvoje nufilmuotas vaizdo klipas. Tiesa, nei trūlikų, nei Gedo pilies, nei cepakų jame nepamatysit, bet prie klipo dirbo didžiulė lietuvių komanda, kas yra ne mažesnis pasiekimas šaliai. (Visos pavardės išvardytos klipo pabaigoje.) Tikiuosi, netrukus Lil Nas X koncertas sudrebins mūsų Marijos žemę.
Kvietimas elektroninės eksperimentinės muzikos ir garso meno kūrėjams
SODAS 2123 komanda trečius metus organizuoja projektą „Method, Sound & Silence“, kuriame kviečia dalyvauti pradedančius elektroninės eksperimentinės muzikos ir garso meno kūrėjus. Paraišką reikia užpildyti iki kovo 31 d. Atrinktų dalyvių lauks profesionalų Vyčio Purono ir Vlado Dieninio konsultacijos muzikos raiškos, atlikimo, leidybos ir vadybos klausimais, taip pat – gyvas pasirodymas kultūros komplekso SODAS 2123 erdvėje, už kurį atlikėjams numatyti honorarai. Man atrodo, gražus idėjinis projektas, kuris naujokams gali duoti didžiulės naudos.
Vėl buvau radijuj
Buvo labai malonu apsilankyti Ingos Ramoškaitės ilgametėje laidoje Opuse „Melomanas klauso“. Pradėjau nuo to, kad melomanas man tolygu snobui, o pabaigiau pareiškimu, kad žodžiai muzikoje man visiškai nesvarbūs. Ir ant galo dar uždėjau D.A.17 dainą „Kas mes tokie (ne metalistai)“ (1987), kurios vienas iš autorių, Arnas Klivečka, pasirodo, yra cancelintas, nes „jau net Janutienei nepatogu jo klausyt“. Pasirodo, visgi sąmokslo teorijų burbulas labai toli nuo manęs. Na, bet jaunystėje žmogus nusipelnė muzikai, to irgi nereikia pamiršti.
Paminėsiu vieną savo mintį, kuri man atrodo visai protinga: augant pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu, domėjimąsi muzika diktavo pats laikas. Nupirktas geresnis magnetofonas ir kasečių bumas skatino mane nuolat klausyt radijo ir persirašinėti dainas (tas kasetes 1998-2001 m. šventai tebesaugau), o pasitaupius galėjai iš Muzikos bombos ir originalią SEL ar ŽAS kasetę nusipirkt. Paskui išplitę kompaktai tapo nauja panacėja – būtinai reikėjo eit į kioską ar turgų ir pirkt juos po 10 litų. Taigi tie nauji prieinami muzikos formatai turbūt daugeliui, ne tik man, tapo įkvėpimu labiau domėtis muzika.
Naujų klipų popuri
NIEKO GERO
Credo – „Man labai gerai“
Jei apie Credo nieko nežinot, tai šiemet apie jį tikrai išgirsit. Ar bent taip jis grasina savo kūrinyje. Sudomino, kad dainoje pamoralizuojama Maybacho gerbėjams, nors visgi tokios alternatyvos kaip ši daina mūsų tikrai neišgelbės. Tu trokšti šaibų ir kalių, – kaltina Credo, bet pats pasiūlo tik per aukštai pakeltą smakrą. Aš ne su jumis nes ten blogai / Aš kitur nes ten man labai gerai, – priedainis pamąstymui. Ir nepatiko, kad šlapia galva eina į lauką!
Credo feat. Hiperbolė – „Aš taip myliu“
Dar vienas Credo darbas, turintis jau virš 100 tūkst. peržiūrų. Baisiai nejauku buvo žiūrėti šitą klipą, beveik taip pat nejauku, kaip klausytis dainos teksto (Tu žinai, kad gyvatė esi / Bet aš kitokių mylėti nemoku). Šiek tiek susisiejo ir su to paties Maybacho videosaviraiška, kurioje moteris visada yra durnės vietoje. Na, bet Credo ją, tikinčią horoskopais, vis tiek myli.
NORMALIAI
dadcap feat. Akli – „Kaukė 2“
Kad jau perskaičiau knygą apie videožaidimus, privalau paminėt naują dadcap estetiką. Pernykštis animatorių kurtas jų klipas „Lėtas“ netgi tapo M.A.M.A. nominantu. Aš asmeniškai su šia estetika esu prasilenkus (kaip minėjau, negeiminau), bet žinau, kad daugeliui ji labai miela ir neabejotinai tinka prie atsinaujinusios grupės krypties.
Liezhuvis, Jama, Sania Banginis, Kamuza, Pijus Opera, Mesijus, Phatwave - „Kambariokai“ 2025
Repas liko tas pats / ir kambariokai tie patys, – taikli Jamos frazė. Jei esat fanai, tai būsit sužavėti šios reperių konglomeracijos. Bet šiaip, sakyčiau, viskas kaip visad: repuot, aišku, moka, bet tas repas apie save, o esminis simbolis - jointukas. Gale rasit Mesijų vonioje - tai nepražiopsokit.
NUOSTABU
Emilija Karosaitė – „Angelu“
Emiliją esu truputį įsimylėjusi, ir ne tik dėl vardo. O po šio klipo eilinį kartą tampa aišku, kad per mažai liaupsių susilaukia Justė Urbonavičiūtė (žinoma ir kaip Kissi Ussuki), patyliukais išaugusi į ryškią ir savitą vaizdo klipų kūrėją.
Monika Pundziūtė – „Griuvo nieko nesugriaudamas“
Justės Urbonavičiūtės šešėlių ir kadro fragmentavimo estetiką galima atpažinti ir Monikos klipe. Dainą įkvėpė Alumnato kieme audros išverstas beržas. Salomėjiškas ir dainos pavadinimas, ir visas tekstas: o prieš audrai jį užgaunant / užgavo jį žmogus / nukirtęs šaknį jis nukirto / savo atmintį, savo namus.
Užbaigsiu su gražiausiu šio mėnesio muzikiniu įvykiu – Vilniaus universiteto folkloro ansamblio RATILIO dzūkiškai atlikta Jessicos Shy daina „Apkabink“ (jei plaukėt su Kaziuko mugės minia, ten ji irgi skambėjo). Man, prisiekiu, net ašara ištryško nuo to bendruomeniško džiugesio ir žmonių gražumo. Pridedu video, kokį pavyko rast, o kokybiškesnis garso įrašas – štai čia (toje paskyroje yra ir „Luktelk“ bei „Jeigu žinai ko tu nori“ interpretacijos).
Jei patiko šis ar kiti mano tekstai ir norite palaikyti mano darbą, galite pervesti simbolinę ar nesimbolinę sumą:
Oi kaip gražiai apie Marijam knygą! Geras pastebėjimas, kad geras pavyzdys, kaip atrodo aštri, bet mylinti kritika :) Aš pats, kaip knygos vertėjas ir pusiau-redaktorius, aišku, šališkas, bet man šitas elementas irgi labai patiko. Bet labiausiai man patiko skyrius apie politinio meno veiksmingumą, ir esminis pastebėjimas – kad jei menas politinis, tai nebūtinai jis yra vien dėl to vertingas. T. y., kad jis dar turi būti geras ir pats savaime.