Jessica Shy + Novus + albumai (20)

Džesika 38000

Vilniuj gal ir nesigirdėjo, bet visas Kaunas tikrai jautė, kad vakar mieste buvo didelis įvykis. Perpildytais traukiniais, nemokamu viešuoju (su renginio bilietu) visi plaukė į Dariaus ir Girėno stadioną. Koks gražus tas stadionas ir jo vardas, ir D&G skulptūra prieigose, aptūpta žmonių, lyg per patį Lituanicos parskridimą. Pavydu man kaip vilnietei. Stadiono prieigos buvo vykusiai išplėstos, ten virė kone laikinosios sostinės dienos su šašlais, kepta duona ir putojančiu vynu plastikiniuose bokaluose.

Neįprastas, gerbtinas, bet, sakyčiau, nepasiteisinęs sprendimas buvo apšildymui kviesti Kamanių šilelį. Aš jų vietoj būčiau net ir nesutikus. Jie visų pirma ne tokiom erdvėm sutverti, ir ne apšildyt, o greičiau atvėsint. Norėjau juos pamatyt, sutaupyt pinigų į jų solinį koncertą, bet nelabai ką pamačiau, tik du nykštukus milžiniškoje scenoje.

Džesikos gyvai nebuvau mačius ir turėjau įsivaizdavimą, kad jai bus būdingas lietuviškas sustabarėjimas, sumedėjimas scenoje. To nebuvimas labiausiai ir nustebino – jos laisvumas, užtikrintumas scenoje, lyg buvimas ten būtų savaime suprantamas, nuoširdus juokas („oi, biški ne laiku čia iššovė“ – kai pavėlavęs fejerverkas sprogo per pauzę tarp dainų). Kaip pati pasakė, prieš 5 metus dar nebuvo parašiusi nė vienos lietuviškos dainos. Dabar jau porą metų jos dainos ir trys albumai be paliovos dominuoja klausomiausių dešimtuke, kaip kokio Edo Sheerano. Šita karjeros trajektorija atrodo neįtikėtina ir nelabai aišku, ką reikėtų daryti toliau.

Gabrieliaus Jauniškio nuotrauka

38 000 žmonių surinko jauna moteris – ne Selas ir ne Foje išsiskyrimas. Su tuo visus ir sveikinu. Beje, dviese pasitarę nusprendėm, kad Shy šou (labiausiai dėl šviežumo ir dėl vizulkių) perspjovė neprilygstamus šou rengiantį Selą. Man net nugarą pamiršo skaudėt.

Patiko scenoj matyt daug duetų – tribūnose sėdėjo ne tik visa po pasaulį išsibarsčiusi Džesikos šeima, bet suvažiavo ir visi kolegos. Jaručio du padainavimai skambėjo silpnai, atrodė sustingęs ar gal tiesiog pavydėjo. Gerokai gaiviau scenoje atrodė Rokas Yan. O kur dar liūdnas duetas su Free Finga ir „Tyliai pakuždėk“ megahitas su savito tembro Nombeko Auguste. Puikiai skambėjo ir „Tarp geltonų rūtų“ (ką mylėtum, jei manęs nebūtų?) su GJan, tik antakius kilnoti privertė ir tempą numušė ilga jos prakalba apie tai, kad Džesika jai labai patinka, nes mėgsta ne kokį mandrą saldumyną (o kodėl turėtų?), o „Tinginį“. Bet, ak, didžiausias highlightas buvo Silvestras – spygavau iš laimės, kad pavyko jį pamatyt gyvai dar šiemet, kol „Luktelk“ (Džesika – jos bendraautorė) dar karšta, ir Ar aš vis dar gyvas? skambėjo tiesiog euforiškai.

Džesika atrodė koncertui pasiruošusi fiziškai (tempas buvo labai intensyvus) ir patobulėjusi vokaliai. Iš sceninių sprendimų labiausiai įsiminė permatomas stačiakampis, ant kurio atsigulęs atlikėjas buvo filmuojamas iš apačios. Pats 30 m aukščio ekranas (mačiau, kad Adele Vokietijoj pasirinko horizontalų banguojantį), jame besiraitęs žaltys, koncerto intro su Džesika tarp uolų, ekrane jos iššauta ir į tikrą orą išlėkusi signalinė raketa, gipsinės žmonių skulptūros, sprogstančios į šipulius, Imbruglios „Torn“ priminęs vaizdo klipas, kuriame Džesika taškėsi po kambarį aukštyn ir žemyn galva. Taip pat – jos pasivaikščiojimas po minią („tik nenurenkit manęs“), nepametant dainos. Šokėjai dirbo po prakaitu. (Tiesa, muzikantų grupė galėjo būti labiau parodyta ekrane, ne tik vienąkart pristatyta.) Privalomi fejerverkų ir konfeti efektai. O vienu smagiausių ir originaliausių efektų tapo juodai apsirengusių „Žalgirio“ komandos ultrų tribūna, iš kurios buvo skanduojama DŽE-SI-KA ir leidžiamos ugnys. (Neblogų video iš VIP ložės galit rasti Ramūno Zilnio feisbuko storiuose.)

Kokia ta Džesikos paslaptis? Spėčiau, kad iš dalies tai paprasti, bet ne durni tekstai. Kiek primenantys gamtišką mūsų liaudies lyriką su rūtelėm ir žalčių karaliene, vietomis mieli (Žinau, mes ne Niujorke, mes užaugom tarp kitų rajonų / Mes žaidėme slėpynes tarp apleistų stadionų), vietomis jautrūs (Nepyk ant manęs / Kad stengiuosi ir neišeina). Lakoniški, neįkyrūs, iškart įsimenantys, kažkuo labai lietuviški. (Beje, stadione garsas buvo stebėtinai geras, girdėjosi kiekvienas žodis ir ausyse šiandien nespengia.) Tą lietuviškos lyrikos galią pajutom ir po koncerto klaidžiodami tarp perpildytų Kauno barų - prie vieno iš jų Laisvės alėjoje įsiplieskė spontaniškas afteris, kuriame minia žmonių šoko ir dainavo pagal didžėjų sukamą Mikutavičių, 69 danguje, Baumilą ir (kažkodėl) Anatolijų iš KįŽ. Po kelių lietuviškų dainų didžėjui naiviai paleidus anglišką hitą visi tarsi išsijungė, o vyrukas šalia manęs piktinosi: „Ką jis čia padarė?“

---

NOVUS defektai feat. Jogilė

Lofte pasibaigė porą mėnesių vykęs Novus konkursas. Kelis metus jame nesilankiau, o šiemet man pasirodė, kad naujų grupių banga visgi ne pati stipriausia – nei viena nesupurtė, nors grojo, aišku, dauguma gerai. Patiko nuoširdžiai pasitaškę P404, bet į finalą nepateko, nes, pasak komisijos, Lietuva kenčia nuo grunge’o invazijos. Zilnys sakė: „Man patinka, kai būna nepanašu į Nirvaną.“ Man tai atvirkščiai, nors geriausia, aišku, kad į nieką nebūtų panašu, bet tokių šiemet nebuvo.

Labiausiai papiktino vaikiškas feisbukinis balsavimas draugų ir šeimos like’ais, kuriuo buvo išrinkta papildoma finalo grupė (G. Pukelytė). Jau kaip ir įprasta, kad beveik visi dainavo lietuviškai (kažkas dainavo apie Leniną ir Staliną, ir pizdu nachui, jei gerai išgirdau). O labiausiai tai pradžiugino nuo pradžių konkursą vedantis Benas Aleksandravičius, su metais išmokęs užbaigti sakinius ir netgi sumaniai pamoderuoti komisiją, neretai nukrypstančią į betikslius filosofavimus ar pernelyg brutalias nuomones („jus išgirdus per radiją, perjungčiau“).

Kadangi negalėjau dalyvauti finale, įspūdžius įpareigojau surašyti ištikimą Novuso ir šiaip jaunos lietuviškos muzikos stebėtoją Jogilę Einorytę. Šekit jos kritikos ir pagyrimų.

Muzikai prijaučiančių vilniečių antradienius liepą ir rugpjūtį tradiciškai buvo okupavęs Novus. Nuo jaunimo, ieškančio naujos nišinės grupės, kuri nusipelnytų fangirlinimo, iki muzikos profesionalų, ateinančių susipažinti su potencialia konkurencija. Novus – 9tą kartą vykstantis jaunų (nebūtinai amžiumi) grupių konkursas, kurio metu išrenkama ryškiausia Baltijos šalių kylanti grupė. Lofto terasa ne tik finalo, bet ir atrankų metu buvo sausakimša keisčiausios, kiečiausios ir ekspresyviausios Vilniaus auditorijos.

Būkim atviri, Novusą persekioja tamsus ba. šešėlis. Ir tikrai ne todėl, kad renginį nuo pat pradžių veda Benas Aleksandravičius, kurio, beje, kasmet vis smagiau klausyti pristatant grupes ir kamantinėjant komisiją. Grupės ba. įtaka Lietuvos muzikos scenai tapo tokia didžiulė, jog komisijai kasmet tenka atfiltruoti nemažai grupių, kurios vienu ar kitu aspektu yra atskiesta ba. versija. Komisija – joje spėjo pasisakyti daugelis Lietuvos muzikos industrijos atstovų –  šiemet buvo kiek švelnesnė atlikėjams (gal išsigando kalbų, kad į komisiją kadaise buvo paleistas alaus buteliukas). Tačiau jų komentarai buvo objektyvūs, nežlugdantys grupių morališkai, o labiau padedantys padaryti išvadas ir tobulėti. Prie to prisidėjo Beno įvaldytas gebėjimas ištraukti iš komisijos pasisakymus, aktualius atlikėjams ir įdomius auditorijai. Laikau nuoskaudą dėl per anksti išmestos vienintelės užsieniečių grupės, latvių HONEY BLUE, kurių grotas soul ir nuoširdus pasirodymas tikrai buvo vertas darkart pasirodyti Lofto scenoje. Bet apskritai komisija padirbėjo puikiai – į finalą pateko to vertos grupės. 

Varžytis dėl didžiulio prizų fondo iš 21-o dalyvio į finalą buvo atrinktos 5-ios stipriausios grupės. Renginį pradėjo mano favoritai, alt-rokeriai RAUDONA ŠVIESA. Groti pirmiems, kai publika dar neįšilusi, nelengva. Tačiau originalūs, kūrybiški, laisvai ant scenos judantys vaikinai papirko publiką kompoziciniais sprendimais, prikimusiu vokalu ir įspūdingu klavišininko rusvų plaukų kamuoliu. Išjudinta publika džiugiai pasitiko grupę FRIZZ. Nustebau, jog atvykusius iš Alytaus vaikinus Vilniaus auditorija jau pasitiko atmintinai žinodama lyricsus. Loftas trumpam tapo jų, o ne kelių grupių koncertu. Po tokio pasirodymo net ir užimta antra vieta jiems neturėjo sugadinti euforijos. Kokybiškam pop-rock klausytojas visad atsiras, o ska elementų įkomponavimas suteikia išskirtinumo ir neleidžia pradingti lietuviško roko bedugnėje.

Raudona Šviesa ir Frizz. Nat Arts nuotraukos

Po poros roko pasirodymų sceną užėmė projektas GABRIELĖ PUKELYTĖ IR GRUPĖ. Prisistatę kaip folk-dance kūrėjai jie pademonstravo tikrai įspūdingus muzikinius gebėjimus. Ne kasdien pasitaiko išgirsti gerklinį dainavimą ar stryku grojamą gitarą, tačiau skirtingos jų kūrybą įkvėpusios kultūros neleido susikurti bendro grupės vaizdo. Pasirodymas galiausiai išėjo kokybiškai apie viską ir apie nieką. Į finalą juos sugrąžino online auditorija, kuri, panašu, ir liko online. Lofto terasa prasiskirstė pastovėti eilėje į wc ar aliuko.

Žiūrovai į savo vietas subėgo vos paskelbus kitus muzikantus – SAULĖS DIEVĄ. Jau išleidę albumą vaikinai užpildė erdvę gera energija, suteikė progą pamojuoti pasigamintais plakatais ir paklausyti, komisijos žodžiais, kokybiškiausios vakaro muzikos. Man joje jautėsi Hiperbolės dvasia, bet komisijoje buvusiam Lukui Malinauskui (McLoud) labiau jautėsi „užpisantis pozityvas“. Novus – turbūt vienintelis renginys, kur klausytojų meilė pakiša koją. Na, kita vertus, grupei skirta trečia vieta yra labai solidi, o galimybė išleisti pirmą albumą kitoms grupėms buvo aktualesnė.

Gabrielė Pukelytė su grupe ir Saulės Dievas. Nat Arts nuotraukos

Štai konkurso nugalėtojai, roką grojanti grupė DEFEKTAS, paminėjo pradėję repetuoti vos prieš metus, tad pergalė Novuse jiems atvers tikrai daug galimybių. Juos stebint ant scenos kiek jaučiasi, kad grupė dar ieško savo vietos scenoje. Trūksta užtikrintumo ir drąsos, kuria sprogo Frizz, trūksta išskirtinio skambesio, kuriuo pasižymėjo Raudona Šviesa ir Saulės Dievas. Komisijai, užsiminusiai apie toksišką Saulės Dievo pozityvą, neužkliuvo paaugliškas Defekto lyricsų nihilizmas. Jei nuoširdžiai, jų pergalė nustebino. Vienintelis jų išskirtinumas, kurį pastebėjau, – sintezatoriaus įkomponavimas į kūrinius, kuris geriau skamba įrašuose, nei gyvai. O ir naudojami motyvai atrodo jau girdėti šokių muzikos kūriniuose. Defektas turi tai, ko turbūt ir ieškojo komisija – rockstar material. Tačiau šie rokstarai atrankų metu komisijos taip pat buvo apibūdinti kaip ba. iš „Ali Express“.

Defektas. Nat Arts nuotrauka

Paskutinei natai – galbūt Novusui reiktų nebeignoruoti fakto, jog Lofto erdvėje geriausiai susiklauso įvairių formų rokas, o ir čia susirenkančiai publikai ši muzika įdomiausia. Tai akivaizdu vien peržvelgus Novus pastarųjų metų tendencijas. Lietuviško roko su įvairiausiais užraitymais scena ir klausytojų ratas auga, atsiranda vis daugiau įdomių projektų, prieš kuriuos kiti žanrai vienoje scenoje negali atstovėti. Naujos įvairių žanrų muzikos tikrai turime, o paskyrus erdvę būtent roko energijai ir davus atskirą progą kitiems žanrams pasiekti savo klausytojo ausį išloštų visi žinantys savo skonį, vertinantys kokybiškus renginius ir, žinoma, branginantys jauną muziką. »

---

Mėnesio albumai

(I) SIPAS „Buitinis konfliktas“. Ojetus kokia smagi ši visiškai šviežia pankūchinė grupė, originaliai kilusi net iš pačios Šilutės. Jau nebesinori ir nebegražu atrodo skaičiuoti, kiek kurios lyties žmonių scenoje, bet čia merginos tokios išraiškingos ir drąsios, kad negaliu nepasižavėti. Taip pat negaliu nepaminėti, kad prie įrašų prisidėjo mūsų alternatyvios scenos guru Snorre Bergerud. (Beje, rekomenduoju ekskliuzyvinį žiauriai ilgą Karolio Vyšniausko interviu su juo (čia arba Spotify) apie tai, kad prieš 12 metų dar sakydavom „kaip lietuviams tai gerai“ ir kodėl Norvegijoje geriau gyventi, bet Lietuvoje geriau kurti.)

Čia dainelė apie tėvą, kuris, aišku, išėjo.

(II) TURETO SINDROMAS „Trash-Humanism“. Čia išgirsit dar daugiau profesionalios pankūchos. Tai jau ketvirtas grupės albumas. Tekstai nenuvils ieškančių politinio protesto (Virsta smegenys drebučiais / Mirė Anglijoj senutė. / Psichozė apėmė pasaulį / Raudam kaip Pchenjano liaudis. / Pastatykim mauzoliejų, / Po stiklu kaip Leniną pakiškim, / Kad ir toliau galėtume grožėtis / Džiovintu didžios valstybės simboliu. / Simboliu imperializmo, Kolonializmo, Rasizmo, Viduramžiškų papročių.) Taip pat grupė turi internetinį puslapį www.eiktunx.lt.

(III) WITE KATT „AU MIAU“. Reperis Wite Katt nustebino išieškotais ritmais ir savitais muzikiniais sprendimais (pvz., šaižiai stygine pirmo kūrinio pradžia). Nors tembras vietomis skamba identiškai Erkei, bet albume yra ir pykčio, ir ironijos, ir pasipūtimo, kas man visai nevarė nuobodulio, kaip dažnai nutinka su lietuvišku repu.

---

Jei norit daugiau paskaityt apie mane ir apie mano darbus tėvynės vardan, 15MIN pasirodė interviu, paruoštas Jurgos Tumasonytės. Yra ir gražių foto, kuriose aš prie mėgstamo iBaro priešais Tuskulėnų Maximą.

Viskas, einu dar pamiegot.