Geriausių 2024-ųjų koncertų Top8 + 8 nauji albumai (27)
Featuring Jogilė Einorytė
Primenu, kad mano tekstai jums yra nemokami, bet man kainuoja daug laiko ir nervų.
Paremti AUSIES ateitį galit širdele, komentaru, pasidalinimu savo soc. paskyrose ir - finansiškai:
Emilija Visockaitė, LT417300010099660513;
arba patogiai paspaudę čia:
Tikiu, kad tiems, kam virš 30, šis jausmas nesvetimas – nebėra taip jau paprasta vakare išlįst į namų ir pasiryžt minimum 2 valandas vertikaliai išstypsot koncerte. Kitąmet prisiekinėju stypsot dažniau. Tą daryt įkvepia ir TOP8 toliau aprašyti koncertai – Jogilės Einorytės, aktyvios lietuviškos muzikos klausytojos, sąrašas subjektyvus ir netikėtas, bet puikiai atskleidžiantis Lietuvos muzikos žanrinę įvairovę ir gyvybę. Ir, beje, muzikinių erdvių gausą – visi išvardyti koncai vyko skirtingose vietose.
P.S. Ai, o maniškis topas būtų toks: Abudu Kablyje. Jessica stadione. Shower Kablyje. Ir Springsteenas Stokholme.
Įsimintiniausių 2024-ųjų lietuviškų koncertų TOP8 pagal Jogilę Einorytę
Disclaimer: nesu muzikos ekspertė ar kritikė, renginius renkuosi pagal savo skonį ir galimybes atvykti, tad jei man nepritariate ir turite savo topą, surašykit Emilijai į komentarus. Sąrašą, remdamasi savo dienoraščiu (Instagramo storių archyvu), sudariau chronologine tvarka.
1. Scum influence (Sodas 2123)
Gal kiek kontraversiška, tačiau pirmą noriu paminėti elektroninės muzikos renginį. Elektroninės muzikos scena yra įgavusi pagreitį, renginių kainos pakilę, o dauguma auditorijos susirenka tikrai ne dėl muzikos. „Scum influence“ jaučiausi labiau kaip koncerte, o ne reive. Už 5 eurus gavom paklausyti aktyvių ir pogrindinių EBM Lietuvos ir pasaulio vardų, o prie scenos nereikėjo trintis su prakaituotais nuogais kūnais, kas ne visais atvejais yra malonu. Kainos ir kokybės atžvilgiu renginys pranoko visus lūkesčius. Jei 2025-ais ieškosit panašių potyrių, rekomenduoju pasekti RŪXTA IŠ PELKĖS renginių seriją.
2. McLoud – Acoustic (Lukiškių kalėjimas 2.0)
Teko matyti MCLOUD visokiausiuose amplua, tačiau kaip jie atrodys akustiškai, neįsivaizdavau. Gal ir gerai, kad per daug dėl to nesukau galvos, nes tai, ką patyrėme, buvo labai įspūdinga. Cerkvę užpildę dūmai, ant scenos grupė, cigaretės, vynas ir neįtikėtino grožio koncertas. Su metalistams tinkamu grubumu, tačiau švelniai skambant kontrabosui, gitarai ir pianinui. Ne visos aranžuotės sulipo šiame kontekste, tačiau jazz-blues „Prostitucija jėga“ versija buvo mano savaitės highlightas.
3. Micro One (Dinamitas’24, Loftas)
Micro One lietuviško repo scenoje sugeba palaikyti balansą tarp senosios ir naujosios klausytojų kartos. Lyricsai su mintimi, aukšto pilotažo beatai ir didžiulė energija ant scenos išjudino „Dinamito“ lankytojus taip, kaip nesugebėjo iki tol pasirodę atlikėjai. Micro šaltumas, jau tapęs jo scenos personažo dalimi, leido pasijusti tikro repo koncerte, kur visi linguoja į vieną taktą, o mus valdo underground king keeper of souls.
4. El Chico Fuendre x Masė (XI20)
„Bet jūs atmosferinę psichodelinę muziką grojat, o MASĖ pankai, tai kaip čia sujungsit?“ – klausiu aš. „Nežinau, pažiūrėsim“, – gaunu atsakymą. Ant scenos bosinė gitara, būgnai ir sintezatorius, bouncy, egg-punk skambesys ir tiesiog žiauriai smagus MASĖS pasirodymas. Davę atsikvėpt, EL CHICO vaikinai paskandino tirštam, lėtam garso rūke, kuriame išnyrantys doom elementai plukdė publiką per muzikos hipnozės jūrą.
5. Fanera (privatus festivalis)
Duetas FANERA – dėmesio vertas fenomenas lietuviškos muzikos scenoje. Jungdami muziką su performansu jie kuria interaktyvų pasirodymą, kur tarp sunkios elektroninės muzikos, popelementų bei mistiško vokalistės balso atlikėjai tau įpila sangrijos. Kažkas tarp Brutalismus3000 ir Little Big, jei bandysim lyginti su pasaulio scena. Stovėjau apkerėta to nuostabaus balagano ir galvojau, kad va čia būtų Lietuvos koziris Eurovizijos scenoje.
6. Abudu „Vietos pasauly!!“ (Vasaros terasa)
Būtų nelegalu nepaminėti ABUDU išstojimo prieš Vilniaus publiką. Šiemet išleidę jau išgirtą albumą, jie su komanda sukūrė teatrališką pasirodymą. Viskas buvo apgalvota: grupės apranga, scenos puošmenos, gyvai filmuojamas vaizdas, obuoliai, duodami publikai dovanų, ir berniukas, nulipęs nuo albumo viršelio tiesiai į Mokytojų namus, mojuojantis publikai pro langą, o kiek vėliau – per ją crowd-surfinantis. Naujos dainos sukurtos publikai dainuoti kartu, senos dainos, spaudžiančios ašarėlę ilgamečiams fanams… Net kažkaip nemalonu, kai viskas 10/10, toks produktas verčia pasijusti labai mažam, pačiam dar ieškančiam vietos pasauly.
7. Avis Rara x Eiktubaiktu (Tamsta)
Gaiviu oro gūsiu AVIS RARA grįžo ant scenos po keleto metų pertraukos. Visų instrumentų scenoj po du, tik Pauliaus Večerio vokalas vienas, bet vieno jo ant scenos daugiau nei pakanka. Džiazas ir elektronika susijungia į vientisą, išjudinančią keistos postmuzikos masę. Ją gročiau ateiviams, jei jie paklaustų, kaip skamba Žemės muzika. Tuo tarpu EIKTUBAIKTU projektas mane laiko suspaudęs nuo pirmo karto, kai juos išgirdau. Pajusti sunkų, svajingą, eterišką, tamsų roką/doomgaze su stipriu vokalistės balsu ir (kartais) maniakišku elgesiu – tikrai išskirtinė patirtis. Muzika emocionali ir, jei nori išgirsti, labai skausminga. Eiktubaiktu pasirodymai visad sukelia daug emocijų, o kartu su Avies Raros koncertu per tą vakarą pajutau visą emocijų ratą.
8. Armatūra (Vilniaus gatvės fest, Mello)
Lietuviško punk scena yra labai gyva. Joje kyla nauji vardai, kaip grupė TAS (beje, turėję puikų pasirodymą to vakaro metu), tačiau kaulus dar judina ir senieji jos atstovai. ARMATŪRA palaiko degimą, o žmonės vis dar labai myli jų kuriamą stroikės-punk. Grupė užėmė garbingą headlinerių vietą festivalio penktadienio programoje, ir jų paklausyti prisirinko beveik pilna Mello erdvė. Šoko, trypė, dainavo ir svajojo apie nemokamą alų. Punk visuomenėje gal ir nėra matomas kaip šilta, labai juokinga ir pozityvi aplinka, tačiau Armatūros auditorijoje būtent taip ir jautiesi.
*
Šis aštuntukas 2024-ais paliko man didžiausią įspūdį, tačiau garbingą paminėjimą noriu skirti dar keliems: HIPERBOLĖ. LEGENDOS GRĮŽTA (ypatingas tik dėl sentimentalios man vertės, apskritai labiau priminė LNK Kalėdų žiburėlį su pranešėju ir daugybe svečių, nei rimtą legendinės grupės koncertą); SHEEP GOT WAXED Tamstoje (puikūs kūrėjai, aukšto lygio muzika, bet man asmeniškai kiek išmušantis iš vėžių bendravimas su publika); filmo „HAXAN“ PERŽIŪRA SU MANFREDO GARSO TAKELIU („Kino pavasario“ šaunuolių idėja, Operos teatro erdvė suteikė renginiui dar daugiau mistikos, o į sąrašą neįtraukiau tik dėl to, kad tai labiau filmo seansas nei koncertas).
Kitais metais pasižadėjau drąsiau eiti į dar negirdėtų grupių koncertus – sekti atlikėjus, organizatorius ir renginių vietas. Linkiu ir jums ieškoti naujo garso ar bent nepamiršti džiaugtis seniai žinomais vardais.
Čia ankstesnis Jogilės tekstas apie Lofto Novus konkurso finalą.
Nauji albumai
(VIII) BRONIUS KUTAVIČIUS – „Praeities laikrodžiai. Muzika styginių kvartetui“
Tokį va šausiu netikėtą. Kutavičiaus ir Gedos oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ (1978) su choristais, vaikštančiais po Šv. Jonų bažnyčią, man yra vienas įsimintiniausių lietuviškos akademinės muzikos potyrių. Su šiuo reikšmingu kūriniu susipažinti yra privaloma, net jei jūsų ausys anaiptol nepratusios prie modernios muzikos. O dabar Lietuvos muzikos informacijos centras išleido styginių kvarteto „Chordos“ ir daugybės kviestinių atlikėjų įrašytą kūrinių rinkinį. Kviečiu nusiteikti ir pasiklausyti. Man labiausiai klausėsi „Anno cum tettigonia“ („Metai su žiogu“, 1980) repetityvinio minimalizmo klasika: kūrinį sudaro 365 taktai, varpų dūžiai simbolizuoja mėnesius, o tęsiami, vėliau nutylantys vargonų tonai – metų laikus. Daugiau informacijos čia.
(VII) EGLĖ KAŠĖTIENĖ – „Da laduma ladum. Dzūkų advento-Kalėdų dainos“
Tęsiant netikėtus pasiūlymus, o taip pat – metų ciklo tematiką ir praeities aktualizavimą, advento laikotarpiu kviečiu klausytis šviežutėlio Eglės Kašėtienės albumo, prilygstančio moksliniam darbui. Dainų muzikinį foną kūrė Paulius Kilbauskas, įrašyti padėjo Rokas Kašėta. Dainos, ar giesmės, sudainuotos Varėnos rajono miškuose ir paupiuose. Galit tėvams ar seneliams padovanot, o ir patys apsidovanoti dzūkiškomis meditacijomis, kuriose panirus lengviau suprasti ir praėjusį, ir esamą laiką. Sekasi gi dzūkams, priminsiu 2018 m. išleistą kitą žadą gniaužiančią dzūkiškojo folkloro interpretaciją – a.a. Sauliaus Spindi „Vai tu girala“.
(VI) MEROPE – „Vėjula“
Tęsiant folkloro temą. Ambientinius elektroninius kanklių garsovaizdžius kuriantys Merope geriau žinomi užsienyje nei Lietuvoje. Naujojo albumo recenzijos pasirodė The Guardian ir Pitchfork. Vokalistei ir kanklininkei Indrei Jurgelevičiūtei bei belgui Bert Cools penktajame albume talkina kviestiniai tarptautiniai muzikantai, interpretuojami lietuvių liaudies dainų tekstų ataudai.
Lietuvių folkloras čia tapęs neatskiriama pasaulio dalimi, paniręs į globalius peizažus, transformuotas į elfišką žiedųvaldovišką skambesį. Vinilų tiražas bent kol kas - sold out.
(V) JURGA – „Tik aš ir tu“
Mėgstu stebėt, kaip keičiasi keliskart klausomas albumas ar tiksliau mano pojūčiai. Po pirmų perklausų atmetusi, po poros savaičių netikėtai priaugau prie šio tykaus Jurgos Šeduikytės darbo. Jurga čia atrodo išsilaisvinusi, atsipalaidavusi, numojusi ranka į agresyvokos eksperimentinės popmuzikos siekius ir atsidavusi gležnam vidiniam balsui. Lengvas, eterinis albumo skambesys – didelis prodiuserio, būgnininko Ado Gecevičiaus nuopelnas. Mane labiausiai įtraukė daina „Su tavim ar be tavęs“, taip pat džiugino poetinės eilutės (skauda kūną kai oras keičiasi / kai nesusikalbam). Dar negaliu nepaminėti, kad šiemet, po ilgo tarpo, namie įsijungus šedevrą „Aukso pieva“ perliejo tiesiog katarsiniai jausmai. Naujasis, 10-tasis, albumas daug kuo aną primena.
(IV) TAS – „Marionetė“
Jei visai nenorit brandžių apmąstymų, jei esat jauni, pikti, linksmi ir mėgstat pasitaškyti, tai čia albumas jums. tas – nors mažom raidytėm, bet vienas ryškėjančių ir garsėjančių vardų sunkesnėje (punk / alternatyvaus metalo) scenoje. Patys prisistatantys kaip disfunkcinė šeima, jie įrašė stebėtinai pavyzdingai funkcionuojantį albumą, kuris žada įspūdingus koncertus. Šiek tiek demoralizavo nepankiška albumo trukmė – net 56 minutės, bet tokie kūriniai kaip „Individas“ ir „Lėlininkas“ suteikia jėgų.
(III) VILKDUJA – „Numinosum“
Vilkduja neabejotinai yra viena geriausių visų laikų Lietuvos grupių (nenoriu rašyti „projektų“, nors realiai tai vieno žmogaus darbas), nuosekliai daugiau nei du dešimtmečius besilaikanti savo pačių metamame šešėlyje. Jei jums tai negirdėtas vardas (kas labai tikėtina) – sveikinu, nes būsit nustebinti. Galiu rekomenduoti 2018 m. albumą „Cosmogonia“, bet ir ankstesni ar vėlesni darbai ne mažiau verti dėmesio (prieinami ir Spotify). Čia ir naujas, retai girdimų minčių ištariantis autoriaus interviu LRT Opus.
Klausant Vilkdujos norisi pakartotinai perskaityti studijų metais pasaulio matymą pakeitusį Mircea Eliadę, nagrinėjusį mito ir šventybės apsireiškimą dabartyje. Vilkdujos muzikoje ieškoma, mąstoma būtent apie tokius simbolius, apie šiurpinančius slėpinius ir ritualus, skrodžiančius laiką ir erdvę. Sėki audrą tarsi žolę / Įelektrintais laukais / Skeptras, būgnai ir trimitai / Pro vartus tave įleis. Labiausiai per kojas kirto paskutinis kūrinys „Retsyk“.
(II) GABRIELĖ VILKICKYTĖ – „Mažas rūpintojėlis“
Kalbant apie nuomonės ir klausymo patirties keitimąsi. Ir apie vilkus. 2021 m. pasirodžius hitiniam albumui „Vilko švelnumas“ Gabrielė Vilkickytė manęs visiškai nesudomino, įsivardijau ją sau kaip Šeduikytės ir Orlovos dukrą, FC Baseball pusseserę ir nebeklausiau, vis nusistebėdama jos didžiuliu populiarumu. Užtat kaip gera persigalvoti! Naujasis albumas yra pritrenkiantis. Neabejoju, kad prie to daug prisidėjo jį prodiusavęs Domantas Starkauskas (ilgokai svajojau, kad visi su visais bendradarbiautų, ir štai!). Bet ir pati Gabrielė čia skamba pilna emocine amplitude, balsas, toks erdvus, kyla ir leidžiasi, ir taip gražiai, palengva pamažu, tariasi visi tie dvibalsiai ir dvigarsiai, ir taip užtikrintai audžiamas poetinis pasakojimas apie vaiką, kuris mėgo žiūrėti pro langą, apie atmintį (pakėlus skydą atminties / iškart iškyla tas vakaras žiemos be pabaigos / kai stoviu viena prie bažnyčios Onos; nuostabus šioje dainoje Mikutavičiaus įsiterpimas). Ir apie mokymąsi būti toliau (mano protas kursto planą / aš pralaimiu /…/ protas pavydi, kad kūnas gali / šitiek mylėt). Ypač įstrigo eksperimentiškas „Gudrutis“, ir „Nuoširdžiai“, ir „Jono Meko užuomina“. O „Kūnas šaltinis“ gumulą gerklėje įtaisė per pirmas dešimt klausymo sekundžių. Tiesiog pilnavertė akustinė poetinė opera.
Ryškiausias mėnesio albumas
(I) BA. – „Turtas“
Turėtų būti tiktoke trendas filmuoti pirmąsias grupės fanų reakcijas į šį albumą – rūgščiai persikreipusias minas, surauktas kaktas, gal net ašaras, neišgirdus naujos „Aukos“ ir juolab „Sugebėt pasikeist“. Jei kas čia ir sugebėjo pasikeist, tai grupė ba. Pasak Beno Aleksandravičiaus, tas šuo viršelyje ir saugo jo turtą nuo žmonių, kuriems neskirtas šis albumas, kurie reikalauja ir primeta savus stereotipus.
Kita vertus, šį albumą, kaip ir tą įniršusį šunį, tikrai nėra lengva prisijaukint. Tenka peržengti ne tik savo susikurtus lūkesčius ir įsivaizdavimus, kaip skambės tavo mylima grupė, bet prisipratinti ausį prie nenuspėjamų melodijų, daugiasluoksnių konstrukcijų, hiphopo (ar nu metal) elementų, į pirmą planą išstumto apgaulingai švelnaus (pasyviai agresyvaus) Beno balso. Albume, rodos, vyksta kova tarp instrumentuotės ir vokalo. Instrumentinės dalies vis norėjosi daugiau, garsiau, ilgiau – pasitelkus naują grupės narį Matą Beržinską (taip pat grojantį Plié) bei kviestinius muzikantus (kas galėjo susapnuoti, kad ba. albume scratchins Mamania?), aranžuotės įgijo daugybę naujų spalvų, kurioms visoms išsiryškint reikia ir laiko, ir gerų ausinių.
Visgi centre čia vokalas, šįkart itin daugiažodis, prikaupęs daug nepasitenkinimo visuomene (Pučia dūdele / Kviečia būt jo gyvate / Susitikime skurde / Su blizgia jo plėvele), muzikos industrija (Kuo gi tu vardu / Jeigu keistesniu tai galim prižadėti pinigų / Tik viena bėda kad po metų šių / Ieškosim tavo atmainų jaunų), žmogum (veidrody ieškai gero kadro / Visi pajuodę nuo tavęs) ir savim (Suklydęs ir vėl dėl to paties). Iki nejaukumo niūrus šitas pasakojimas.
Albume turbūt nėra hito, bet kiekviename kūrinyje yra įdomių atradimų. Šiuo metu man labiausiai įstrigę – „Kiek dar vargo“, „VHS“ ir „Atleisk man“. Bet svarbiausia man, kaip ilgametei aistringai ba. fanei, kad grupė yra drąsi, nepasiduoda inercijai ir tempia savo klausytoją paskui save. Kaip sako Benas, vietoj tūso ir būgnų baladojimo – einama į gylį, ieškoma naujų formų ir veidų, norima bręsti, o ne kartoti atidirbtą formulę. Sakyčiau, retas atvejis, manau, bus pavyzdžiu ir kitiems.
Rekomenduoju interviu Zilniui LRT Opuse. Taip pat rekomenduoju grupės koncertą sausį Twinsbet arenoje – Benas sakė, tikisi, kad bus ir sėdinčių, įsiklausančių, ne vien besitaškančių prie scenos.
Kitame AUSIES naujienlaiškyje laukite GERIAUSIŲ METŲ ALBUMŲ TOPO ir mano mėgstamiausių 2024-ųjų dainų sąrašėlio.
 | A guest post by
|