Pagaliau prisiruošiau įgyvendinti kelių žmonių man siūlytą idėją – apžvelgti knygas apie Lietuvos populiariąją ir alternatyviąją muziką. Siekiau perskaityti ar bent perversti viską, bet neabejoju, kad ką nors praleidau ir ko nors nebuvo bibliotekų lentynose, o porą leidinių praleidau dėl apvalaus skaičiaus. Komentaruose būtų džiugu sulaukti papildymų. Tarp 20 leidinių – biografijos, prisiminimai, publicistika, enciklopediniai, istoriniai veikalai, grožinė literatūra, patarimai, kaip gyventi… Parinkau smagesnių citatų ir fotkių. Knygas surikiavau nuo geriausios iki blogiausios, vertindama literatūrinius, istorinius, techninius aspektus (jei ką, esu baigus literatūros magistrą).
RŪTA OGINSKAITĖ. „NES NEŽINOJAU, KAD TU NEŽINAI. KNYGA APIE VYTAUTĄ KERNAGĮ“ (Tyto alba, 2010)
Esu skaičius daug nuobodžių grupių ir muzikantų biografijų anglų kalba, parašytų pagal tą patį kurpalį, sausai ir smulkmeniškai. Ši knyga pirmiausia sužavi meistrišku autorės stiliumi – lakonišku, rūpestingu, ne egzaltuotu, o suinteresuotu. Pasakojimas aprėpia platų kultūrinį ir istorinį kontekstą, remiasi kruopščiai surinkta faktine medžiaga (bet jos pernelyg nedemonstruoja). Tekstas dėliojamas lengvai pereinant iš autorės balso į pašnekovų, įvairių ir dažnai nesutariančių, skirtingai prisimenančių, balsus. Žinoma, apie Kernagį rašyti nėra sunku – vaizdingas ir jo gyvenimas, ir asmenybė, ir pažinojusieji mėgsta apie jį pasakoti. „Storas, žvairas, akiniuotas“, ironiškas pašaipūnas, dainą „Išeinu, palieku tave…“ sukūrė 17-os, Jis labai retai nusileisdavo, praktiškai niekada (žmona). Apie kai ką užsimenama vos sakiniu (pakėlė ranką prieš žmoną; namie vykdavo daugiadieniai baliukai, viskas dvokdavo rūkalais). Jis labai jaudindavosi prieš absoliučiai kiekvieną renginį. Net jeigu vieną dainą reikėdavo sudainuoti, visas tirtėdavo (…) O jeigu veda! Ar veda ir dainuoja! Negalima įeiti ten, kur jisai ruošiasi, popierių su jo surašyta programa – pilnas stalas, mama turi idealiai išlyginti ir sukabinti drabužius. (…) Toks visą laiką uraganas, uraganas, uraganas – tada jis staiga išeina, palieka neuždarytas duris, visa laiptinė juo kvepia. Ir atrodo, kad visas namas žino: Kernagis ką tik išėjo į renginį (dukra).
Skaitant įstringa vis atsikartojantis Kernagio nepasitenkinimas, vis nesulaukia jis norimo pripažinimo (sunku patikėt!), nekviečia filmuotis, nekviečia vaidint Hamleto, nerodo per sovietinę TV, negroja per radiją, vis abejoja savimi kaip menininku (nesulaukia kritikų pagarbos), vis imasi finansiškai naudingesnių režisūros, vedėjo darbų, nebekuria naujų dainų, tik kartoja senas. Apie jo „komercinį, televizinį“ periodą Oginskaitė, deja, nusprendžia nepasakoti, pratęsdama blogąsias snobų kritikų tradicijas. Tačiau Kernagis nebuvo vien bardas, mano kartai jis buvo ir aukščiausios prabos bei kultūros šoumenas, vedėjas. Savitai į pasakojimą vis įsiterpia mirtis – Kernagio nuotrauka ar žodžiai iš paskutinių metų baisiai spaudžia širdį. Jokios įžymybės mirties neišgyvenau taip skaudžiai kaip Kernagio, man, antrakursei, apsilankymas atsisveikinime Šv. Jonų bažnyčioje buvo kritinė dvasinė patirtis, tuo momentu apvylė ir Dievas, ir bažnyčia, ir dabar gomurys suvirpa prisiminus, kaip žmonės gatvėse plojo vežamai urnai. Tiesą sakanty, suvirpa gal net kaskart Kernagį išvydus ar išgirdus. Žinot, kai aš koncertuoju ir yra vaikų, aš jiems sakau: vaikai, jūs turbūt nesuvokiate, ko jus čia tėvai atvilko. Bet, patikėkit, praeis kuris laikas, jūs užaugsit ir turėsit savo vaikų, ir tada jūs jiems sakysit, kad jūs matėt gyvą Kernagį.
NĖRIUS PEČIŪRA. „AŠ IR ATSUKTUVAS“ (Charibdė, 2002)
Šią nestorą knygą rekomenduočiau perskaityti kiekvienam. Nežinau, kokių reakcijų ji susilaukė vos išleista, bet jos literatūrinė ir kultūrinė vertė tik auga. Ši grožinė knyga paremta istoriniais faktais (9–10 deš.) ir biografinėmis detalėmis, kontrkultūrinėmis situacijomis, pravardėmis, to meto pankų geografija (epizodą Palangos diskotekoje „Plaščiadkėje“ pratęsia ką tik pristatytas Pečiūros dokumentinis filmas „Palanga ir pankai patinka visiems“). O labiausiai žavi neįtikėtinai juokingos situacijos, tiksliai užfiksuotos frazės, beprotiški koncertai, ironija ir saviironija. O taip pat firminis N. Pečiūros švelnus, nostalgiškas žvilgsnis iš šalies.
Susėdę jie parašė dainas. Jos neturėjo nei tekstų, nei muzikos. Tai buvo tik trumpos frazės, sakysim, „Pilnas miestas narkomanų“. Kadangi nė vienas nežinojo, kaip kuriama grupė, Varveklis nupiešė knygelę. Ant viršelio flomasteriu buvo išraitytas grupės pavadinimas „WC“, o viduje, kiekvieno puslapio viršuje – dainų pavadinimai. Po to Atsuktuvui netyčia toptelėjo, kad vis dėlto reikėtų repetuoti.
Knygos siužetas sumaniai paremtas antrininko idėja (Jau dešimtį metų žmonės klaidingai mano, kad aš buvau legendinis Vilniaus pankas Atsuktuvas. (…) Galų gale aš pats pradėjau save laikyti pankų tėvu.) Kitos tokios nuoširdžios ir juokingos muzikanto autobiografijos tikrai neturime, čia rasit viską, kas privaloma: seksą, pigius narkotikus, girtuokliavimą, miliciją… Kai kurie žiūrovai tarpusavyje ėjo lažybų, kad vokalistas tuoj nukris nuo scenos, tačiau, gaila, taip neatsitiko. Atsuktuvas visas dainas grojo vieninteliu akordu F, nes kitas natas ir dvigarsius jis, matyt, iš savo galvelės išvėmė kartu su kalvadosu. Būgnininkas kas aštuoni taktai padėdavo savo barzdą ant solinio būgno ir smigdavo. (…) Remis scenos krašte kažkodėl sėdėjo ant kėdės ir, velniškai blizgančiom akim šaudydamas kairėn dešinėn, grojo ilgą begalinį soliaką.
ROKAS RADZEVIČIUS. „LIETUVOS ROKO PIONIERIAI“ (Vaga, 2012)
Nors skaitant ką tik išėjusią šią knygą išvargino jos monotoniškumas, pašnekovų istorijų kartojimasis, tačiau istoriniu aspektu tai neabejotinai vertingiausias veikalas apie lietuvišką populiariąją / alternatyviąją muziką. Pagrindinis autoriaus tikslas – ištraukti roką iš „rimtosios“ kultūros užribio, svarstyti roko ir akademiškumo, profesionalumo santykį. Knyga išsiskiria brandžiu autoriaus požiūriu, pasiruošimu pokalbiams, konteksto išmanymu, drąsa kritiškai kalbėti ir įžvalgiai apibendrinti. Knygoje, paremtoje R. Radzevičiaus magistriniu darbu, apimamas 1965–1980 m. laikotarpis. Tarp pašnekovų gausu gerai žinomų (Antanėlio, Kernagio, Kulikausko, Kuprevičiaus) ir rečiau girdimų pavardžių. Knyga pažymėta savotiško muzikinio neįgalumo – daugelis aptariamų ansamblių, muzikantų neturi nė vieno kokybiško ar apskritai jokio išlikusio tų laikų įrašo. Visgi ši istorinė tuštuma taip pat yra mūsų istorija. Pasakojama iš atminties, iš lūpų į lūpas, pagražinant, pamirštant… Daugiau apie knygą rašiau Litmenyje 2013 m.
JURGA BALTRUKONYTĖ. „DŽORDANA BUTKUTĖ: PRARASTAS ROJUS. Skandalinga išpažintis lovoje“ (UAB Ekspress leidyba, 2009)
Tai gali būti atviriausia biografija Lietuvoje. Knygoje rašoma apie tokius dalykus, kokių sunku rasti net mūsų grožinėj literatūroj, na, nebent kokiose mafijos ar visuomenės paribių kronikose. Kraujo gausa pirmąją naktį, toksiški santykiai, smurtaujantis partneris, partneris-alfonsas, abortas, persileidimas, alkoholizmas, nesirūpinimas gyvūnu, „priverstinis celibatas“… Maža pasakyt, kad knyga parašyta firminiu „Panelės“ stiliumi (autorė – žurnalo redaktorė), ji parašyta 90-inių stiliumi, kai viskas galima ir dėl nieko negėda. Įspūdinga tai, kad Džordana anaiptol neromantizuojama: ji čia aiškiai velnio nešta, įnoringa, aikštinga, vyrus keičianti, įsipareigojimų nesilaikanti, pinigus švaistanti, svaigalų ir nelaimingų santykių liūne įklimpusi diva (pasak jos mamos, nėra pasaulyje vyro, kuris uždirbtų tiek, kiek užtektų Džordanai), o ne ta santūri, tyli, pernelyg į akis nelendanti legenda, kokią ją pažįstam dabar.
Atskirą 90-inių ir 2000-inių istoriją pasakoja trečdalį knygos užimančios asmeninės nuotraukos. Nuopuoliai ir atgimimai, pritrenkiantis likimas. Na, tikrai feniksas iš pelenų ta mūsų Džordana. Knyga labai lakoniška, meistriškai parašyta, prarijau vienu kąsniu, bet nepamiršiu ilgai.
BANZAI. „AŠ ATSISUKSIU ATGAL“ (Tigris, 1993)
Foje kūrybinio dešimtmečio apžvalga. Kolekcinis leidinys, kurį galit įsigyti nebent už 50–60 eurų. Knygos pasirodymo metu Andriui vos 26-eri. Nieko sau! Knyga sudaryta iš buvusių ir esamų grupės narių, tėvų, draugų, kolegų tekstų, kuriuose stebėtinai atvirai, kritiškai aptariama grupės kūryba ir Andriaus charakteris (Andriui patinka žmonės, kuriuos jis gali laisvai reguliuoti, sukioti ir daryti įtaką (G. Simniškis)).
Įdomiausi man buvo Andriaus tėvų balsai: Ateis dvidešimt šešeri, dvidešimt septyneri metai, bus sunku išsilaikyti, ateis jauni, tu galvok, reikia turėti specialybę. (…) Man nepatinka, kad Andrius nesidomi technika. Sėdėti šalia, kai jis vairuoja, aš, pavyzdžiui, bijau (…) Aš manau, ilgai jis nedainuos. (…) Šiaip geras sūnus. (…) Nueinu ir į koncertus pažiūrėti, bet vis tiek aš manau, kad vyrui reikia kažko daugiau ir būtinai – didesnio išsilavinimo. (tėtis) Ši veikla turi kažkada baigtis (apie muziką) (…) Kai vaikų nėra namuose – tikrai sunku. Atsisėdi ir kiloji ragelį, nes vis Andriaus ir Andriaus (mama).
Paties Mamontovo pasakojimas ilgas ilgas ir smulkmeniškas, visai pilna detali autobiografija (įstrigo istorija apie apsilankymą JAV homoseksualistų klube – „dar ilgai negalėjau atsigauti“. Atitinkami ir Samo prisiminimai: Atsimenu, Amerikoje Andrius apvėmė mano koncertines kelnes… Po koncerto miegojom vienoje lovoje! Ne, ne kaip pedai… Cha-cha-cha…
Išskirtinė knyga mūsų muzikinėje bibliografijoje, joje savitai užfiksuotas laikas, bebaimis, necenzūruotas 90-inių šnekėjimas ir (klaidingi) ateities įsivaizdavimai. Į lietuvišką muziką žiūriu skeptiškai. Jos nėra. Klaikiausia, kad tie, kurie mano kurią lietuvišką roką, toli gražu negali taip galvoti, nes jų darbas yra tokios prastos kokybės, kad į sceną išleisti negalima… (Hubertas Grušnys)
EMILIJA VISOCKAITĖ. „KO TU STOVI? POKALBIAI APIE LIETUVOS ROKO KULTŪRĄ“ (Versus aureus, 2010)
Knygoje siekiau aptarti roko kultūrą kaip pilietinės visuomenės apraišką. Lyginau Sąjūdžio metų pakilimą su tuometine liūdna 2009-ųjų situacija. Knygoje aptariu festivalius, televizijos/radijo laidas, spaudą, koncertų vietas ir galimybes, kalbinu renginių organizatorius, nebeegzistuojančias, pamirštas ir tebegrojančias grupes. Knyga prastai sumaketuota, juokingu džinsiniu viršeliu, jai nebuvo skirtas papildomas redaktorius (tik aš pati), todėl yra kliurkų, tačiau man faina, kad ji parašyta neformaliu, zinus primenančiu stiliumi, kuriame sumišusi aistra ir pasipiktinimas. Nemažai fotkių, iškarpų iš laikraščių, zinų. Apskritai gana vaizdingai atsiskleidžia, kokia suvešėjusi roko kultūra buvo lemtingu mūsų valstybei metu ir taip pat – kokia nyki ir vargana buvo krizės metu. Įdomu, kad neilgai trukus po knygos pasirodymo situacija ėmė pamažu taisytis. Ši spraga tarp visur transliuojamo beverčio šlamšto ir neprieinamo rimto pogrindžio yra sunkiausiai įveikiama. Nėra roko grupės ar aktyvaus lyderio, kuris sugebėtų būti tarp – neparsiduodamas sudomintų pogrindžiu plačiąsias mases, pritrauktų daugiau ir įvairesnės publikos. Nepabijotų nueiti į „Eurovizijos“ atranką ar padoresnį televizijos šou ir sugebėtų neišduoti savo įsitikinimų koncertuodamas pilnutėlėms salėms. // Taip, savo knygą įrašiau 6toj vietoj:) Daugiau apie jos atsiradimą rašiau Ausyje.
GINTAS KRAPTAVIČIUS. „ŽAIDIMAI, ARBA LIETUVOS EKSPERIMENTINĖS MUZIKOS FRAGMENTAI“ (Slinktys, 2024)
Gintas K jau daug metų žinomas kaip eksperimentinės elektroninės muzikos kompozitorius, tačiau pradėjo jis nuo saksofono ir nuo grubios industrinės muzikos („Modus“). Knyga žavi nepretenzingu, lakonišku, santūriu stiliumi, lengva ironija. Ypač smagios pirmos trys knygos dalys, skirtos vaikystei, paauglystei ir jaunystei laukiniais 90-iniais (truputį artima Kmitos bestseleriui, tik šiuo atveju kalbama apie Marijampolę). Naktį Prienų kultūros centre laukdami rytinių autobusų praleidome su muzikos žinovu, muzikologu Virginijum Mizaru. Išsiaiškinau, kad mūsų nuomonės dėl geriausio „The Cure“ gabalo „A Forest“ sutapo. […] Taip ir prašnekėjome visą naktį apžiūrinėdami saldžiai miegančius, galvas vienas ant kito pečių padėjusius, gražius, dar vaikiškus „Funky“ veidelius.
Įdomi Ginto muzikinio skonio kaita, nuo pirmųjų grojimų Marijampolės daugiabučio rūsyje iki koncertų Niujorko ir Paryžiaus koncertų salėse, polinkis eksperimentuoti garsais ir technologijomis. Ketvirta dalis skirta elektroninės eksperimentikos raidai Lietuvoje XXI a. (čia daugiau koncertų, albumų, kelionių faktografijos). Nuskenavus knygos paraštėse sudėtus QR kodus, galima rasti kruopščiai kauptų garso ir vaizdo įrašų, nuotraukų, iškarpų archyvų. Knygą redagavo Robertas Kundrotas, legendinio muzikos žurnalo „Tango“ įkūrėjas. Daugiau apie knygą rašiau Ausyje.
„XX AMŽIAUS MELODIJA. VILNIAUS PLOKŠTELIŲ STUDIJA 1964–1991“, sudarė Ieva Puluikienė (Vaga, 2025)
Zinutė Nutautaitė – reikšminga muzikinės kultūros figūra, Plokštelių studijoje (prie dabartinio Bernardinų sodo) ji išdirbo ištisus 42 metus ir iki šiol išlaikė savo nepaprastą energiją, šiltumą, geraširdiškumą. Knygoje gražiai užfiksuota ši gyvybinga Zinutės natūra, intonacija. Pirmiausia čia ir reikėtų ieškoti subjektyvaus ano laikotarpio jausmo, o ne konkrečių faktų. Studijoje, kuri tuo metu galėjo pasigirti aukšto lygio aparatūra ir itin kruopščiais garso inžinieriais, buvo įrašyta daugybė įvairiausių plokštelių: žymiausių rašytojų balsai, pasakos vaikams, paukščių balsai, orkestrai, operos, liaudies dainos ir, žinoma, tokie kultiniai vinilai kaip „Velnio nuotaka“, „Ugnies medžioklė“, „Meilė ir mirtis Veronoje“, Kernagis, Makačinas, GTČ. Knygoje prisiminimais dalinasi Ganelinas, Kuprevičius, Kelmickaitė, užfiksuota vaizdingų darbinio proceso detalių (pernakt dirbančius ryte ir vakare gelbėdavo Jaunimo sode veikusi šašlykinė). Knyga dailiai išleista, erdvi kaip albumas. Daugiau apie knygą esu rašius Ausyje.
JŪRATĖ DINEIKAITĖ „ŽALIASIS TILTAS, GRUPĖ „BITĖS“ IR SENATVĖ“ (Vinilo studija, 2020)
Knygai būtų pravertusi griežtesnė redaktoriaus ranka, tačiau skaitosi ji labai maloniai, nuteikia optimistiškai ir praplečia istorines žinias. Jūratė gimė aukso amžiuje – Kauno tarpukario inteligentų šeimoje, turėjo dvi seseris ir dvi tarnaites. Naktiniais traukiniais važiuodavo į Maskvą, Leningradą pažiūrėt teatro, pasiklausyt, pvz., diriguojant Leonardo Bernsteino. Kaip ir visų, jos gyvenimą pakeitė bitlai. Užsinorėjo rankose laikyti ne smuiką, o bosinę gitarą. Jos vadovaujamas merginų roko ansamblis Bitės (įkurtas 1966) į sceną eidavo su kelnėm! Ir tiesiais plaukais, o ne su privalomais „cheminiais“. Kaip vienintelė merginų grupė, sulaukdavo nemažai dėmesio: grodavo kariams Šiaurės miestelyje, kolūkiuose, partiniams šulams, TSRS moterų suvažiavime. Žmonėms buvo peršama nuomonė, kad rokas – tai menkavertis chuliganų žanras. (…) Man buvo liūdna, kad ir profesionalai taip manydavo. Pamenu, kaip muzikantams teigiau, jog ypatingai mėgstu „Pink Floyd“, o jų harmoniją lyginau su kompozitoriaus R. Wagnerio, tai tie muzikantai pirštu prie smilkinio sukiojo.
1972 m. Lazdynuose atidarius prabangų restoraną „Erfurtas“ merginų grupė ten gavo etatus, dideles algas ir naujausią aparatūrą. Įkvepianti ne tik muzikinė Jūratės karjera, bet ir pozityvus požiūris į senatvę. Daugiau apie knygą rašiau Ausyje.
AKVILĖ MAGICDUST. „BITĖS: IŠSKIRTINĖS MERGINŲ ROKO GRUPĖS ISTORIJA“ (Aukso žuvys, 2021)
Unikalus leidinys muzikinėje bibliografijoje – grafinis romanas. Jame vizualiai atpasakojama iš esmės tas pats, kas jau minėtoje J. Dineikaitės autobiografijoje, tad verta iš bibliotekos pasiimti arba vieną, arba kitą.
AUDRA BARANAUSKAITĖ. „ČIA PRIĖJO GORBULSKIS…“ (Versus aureus, 2010)
Prajuokino pirmas knygos apie legendinę estrados figūrą sakinys: „niekada nesidomėjau lietuviška estrada“. Gera pradžia. Gimęs 1925 m., Gorbulskis pirmasis po karo pradėjo rašyti lietuviškas estradines dainas, šlagerius rašė lengvai ir be paliovos, nusipelnęs yra ir operetės žanrui („Frank Kruk“). Dabar daugiausia prisimenamas kaip išskirtinė asmenybė, savotiškas Kindziulis, neįtikimiausių istorijų herojus. Jam priskiriamas posakis, kad visa muzika sukurta, tik ne visi pinigai paimti. Jo antrieji namai – „Neringos“ restoranas, tik ten pirkdavo kiaušinius, ten visus vaišindavo, o žmonės ir ateidavo dėl jo, dėl jo charizmos ir bajeriukų (tarkim, žvejojimo restorano fontanėlyje).
Buvo dosnus, skolindavo pinigus, visus vaišindavo ar, pvz., nupirkdavo bilietus visiems autobuso keleiviams. Sakydavo, kad jam reikia tik trijų dalykų: popieriaus, rašomojo stalo ir gero unitazo. Oficialiame rašte sovietinei tarnybai rašydavo: Suprantu, koks sunkus jūsų darbas. Ištisai tenka skaityti visokį šlamštą. Kad jums būtų linksmiau, siunčiu keletą anekdotų… Knyga sulipdyta iš įvairių žmonių prisiminimų, paties Gorbulskio balsą girdime tik tuose anekdotuose, kur niekad nežinai, buvo taip ar ne. Apie muzikos, kūrybos ypatybes daugiau galima sužinoti iš Noreikos, Gerulaičio, Latėno prisiminimų. Knyga gražiai užbaigiama dukters Karinos, didžiausios tėčio meilės, prisiminimais.
ALGIRDAS KAUŠPĖDAS. „ANTIŠKA“ (Tyto alba, 2013)
Vadinamoji antkapinė knyga, vos atkeliama, skaityt tenka kaip albumą, bet čia ir yra pusiau fotoalbumas, pavydėtinai prabangios išvaizdos, šį bei tą pasakančios apie Kaušpėdo karjeros trajektoriją. Knygą pradeda trys klasikų tekstai: R. Rastausko, J. Ivanauskaitės ir Š. Nako. Iš jų man ypač įstrigo didžiulis Ivanauskaitės nusivylimas ką tik pasirodžiusiu filmu „Kažkas atsitiko“ (pasak jos, juostai būdingas konformizmas, snobizmas, kosmopolitizmas) ir Nako neapykanta baisiajam miesto tvartui – Vilniaus sporto rūmams. Tiesiog nuostabu, kaip laikas pakeičia dalykų vertę.
Tik Nako straipsnyje trumpai nusakomas Anties muzikos pobūdis, o pati knyga skirta Kaušpėdo dainų tekstams ir trumpiems jų paaiškinimams, iš pradžių dar kažkiek sekantiems grupės gyvenimo įvykius, bet paskui virstantiems tiesiog eseistiniais pamąstymais apie Dievą ir buržuaziją. Įdomiausia čia – sankirtos tarp socialiai pašaipios poezijos ir eilučių autoriaus karjeros bei verslo interesų. Taip pat akis bado menkas dėmesys kitiems grupės nariams – jie čia surašyti pačiam gale, skyriuje „Garbės lenta“.
KAZIMIERAS ŠIAULYS. „ESTRADA“ (Petro ofsetas, 2010)
Didžiausias šios knygos trūkumas – baisiai blizgus popierius ir didelis svoris. Sunku suvokt, kaip ir kam galėjo šauti į galvą, kad apie populiariąją muziką tiktų rašyti ant neva prašmatnaus, o iš tiesų lempos šviesą atspindinčio popieriaus. Nežinau, kiek dėmesio išleidus sulaukė šis straipsnių rinkinys, bet jis nėra visai toks informacinis, enciklopedinis leidinys, kurio tikėtumeisi iš viršelio. Pirmiausia – tai knyga apie muzikinę žurnalistiką, apie jos pradmenis nuo pat 1966 m. (!) (Šiaulys gimė 1944 m.) ir intensyvų domėjimąsi, rūpestį popmuzikos kultūra Lietuvoje. Šiaulio tekstuose, publikuotuose įvairioje spaudoje, daugiausia dėmesio tenka ne atskiriems muzikantams, bet naujiems žanrams (džiazas, bigbitas, rokas), įvairiems muzikiniams konkursams, santykiui tarp rimtosios ir neprofesionaliosios muzikos – taigi bendrai muzikos kultūros raidai (kas yra itin reta muzikos žurnalistikoje). Straipsniai (daugelis jų lakoniški, vos poros pastraipų pranešimai, bet visad su asmenine nuomone) sudėti nuosekliai, juose gausu praeities laiko ir kalbos ženklų (Kapitalistiniame pasaulyje negrai aktyviai kovoja prieš rasinę nelygybę, išnaudojimą), nuolat domimasi naujais reiškiniais, nors dažniausiai į juos žiūrima itin kritiškai, aštriai, taikant pasenusius kriterijus – įdomiai skleidžiasi ir bėgantis istorinis laikas, ir paties autoriaus amžėjimas.
Įdomiausia fiksuoti paraleles su dabartimi (populiarioji muzika stokoja profesionalių kompozitorių; nieks neruošia, nemoko estrados atlikėjų) arba radikalius skirtumus (Analizuoti lietuvišką džiazą kol kas nėra prasmės, 1969), taiklius patarimus (Nuo teisingai ištarto žodžio (fonetikos ir akcentologijos) prasideda kalbos ir dainavimo ekspresyvumas), pažangias jauno žmogaus įžvalgas (Gitara ir būgnas esą ateities muzikos instrumentai (…) „bytmuzika“ yra tarptautinis gitaros „esperantas“, kuris suvienys visų šalių jaunimą, 1970) arba nusivylimą naujovėmis (Tai, kas šiandien vyksta mūsų lengvosios pramoginės muzikos pasaulyje, kelia nerimą. Besaikis žavėjimasis triukšmu ir riksmu, tuo, kas tariamai „maištinga“).
Šiaulys, muzikos pasaulyje geriausiai žinomas iš legendinės laidos „Estrados orbitoje“, visad pasižymėjo aštriu žodžiu (pvz., kritikavo Foje dėl kartojimosi ir Bixus dėl nesugebėjimo dainuoti, tik šūkčioti), dėl to kai kurių buvo nemėgstamas. Įdomu, kad knygą užbaigia polemika su 23-ejų jaunuoliu Marijonu Mikutavičium, kuris 50-mečiui Kazimierui rėžia: Ar jums neatrodo, kad jūsų muzikos supratimas, pažiūros ir skonis šiek tiek pasenę? (Jaunimo gretos, 1994)
Išties įspūdinga rinktinė, galiu tik pasvajot, kad kada nors pati tokią sudėliosiu ir joje gerai matysis, kaip aistringai domėjausi, kaip mokiausi rašyti, kaip kovojau už popso vertę ir kaip galiausiai pasenau.
JŪRATĖ RAŽKOVSKYTĖ. „GINTARĖ KARALIŪNAITĖ. NEBAIGTAS ROMANAS“ (Laisvos valandos, 2009)
Sklandžiai, neįkyriai parašyta, nuoširdumo daug (vykęs sprendimas – rašyti pirmu asmeniu), tačiau iki Džordžos čia, aišku, toli. Muzikinė karjera lieka antram plane (tarkim, tokie faktai kaip septynių albumų sutartis su Bomba Records), nes pirmame yra vyrai, su kuriais Gintarei visad sekėsi, bet ne iki galo. Nieko nesužinom apie šou pasaulį, sužinom, kad kažkurios žvaigždės labai mažas pimpaliukas, bet kieno – neįvardijama, vos vienu sakiniu užsimenama, kad bute, kur gyveno su geriausia drauge Asta Pilypaite, nuolat lankydavosi ŽASai, kad būdavo baliavojama su tangomanais. Laikotarpį liudija horoskopų pomėgis.
Nustebina Gintarės lankyta aktorinio meistriškumo studija pas Gytį Padegimą. Mama veterinarė, ėmėsi vaistažolių verslo, jos pėdom galiausiai paseka ir Gintarė, knygoj taip pat esama veido šveitiklio ir plaukų kremo receptų. Daug vaizdingų, stiliaus ir seksualumo prasme, nuotraukų. Įdomiausias skyrius apie santykius su a.a. Rolandu Janavičiumi, mūsų pamirštuoju scenos princu. Nuo „Sekmadienio“ laikų buvau įpratinta: jeigu tavęs prašo interviu, privalai duoti. Ko klausia, atsakyk. Frazė: „Nekomentuosiu“ tada neegzistavo. (…) pasakė, kad turi nusifotografuoti nuoga, ir fotografuojiesi. Gintarė, kuriai čia vos 30 metų, konstatuoja, kad muzika nuo jos tolsta, gal dėl to ir atsirado ši knyga.
KATRINA ZEITER. „RADŽI. LIKIMAS NEPAJĖGĖ MANĘS NUSKRIAUSTI“ (Laisvos valandos, 2009)
Juokinga, kad Radži šneka lygiai kaip Gintarė Karaliūnaitė. Taip jau būna, kai autoriai neturi savito stiliaus – viskas virsta ta pačia pasaka ta pačia intonacija. Negana to, knyga vadinama žurnalistiniu romanu, taip dar labiau apsidraudžiant. Gaila! Nes Radžio kalbėsena išsiskirianti, o gyvenimo posūkiai stačiai neįtikėtini. (Nežiūrėjau Kelio į žvaigždes ir apie jį beveik nieko nežinojau.) Dabar įspūdingiausia, tikroviškiausia knygos stiliaus priemonė – dažnai ir įvairiai vartojamas žodis „čigonas, čigoniukas“. Taigi – čigoniukas gimė kalėjime, užaugo vaikų namuose, su mama vėliau susitiko vos 15-ai minučių, ji kalbėjo tik rusiškai, jis tik lietuviškai.
Anksti pradėjo visur dainuoti, buvo be galo mylimas globėjos, Charkive atrado savo turtuolį senelį ir visą turtingų, išsilavinusių čigonų giminę, knygos rašymo metu perka savo pirmą savarankišką būstą… Mokant rašyti ir nebijant kritiškiau pažiūrėti į savo objektą būtų buvę galima parašyti išties jaudinančią biografiją.
INGA LIUTKEVIČIENĖ. „BRAVO ESTRADAI!“ (Mažoji leidykla, 2020)
Žurnalistės knyga nepretenduoja į išsamų mūsų estrados (6–9 deš.) aptarimą, greičiau tai asmeniniai užrašai, grįsti naivia nostalgija, žurnalistine medžiaga, pokalbiais ir pletkais. Autorę akivaizdžiai labiausiai domina, kuo kas buvo apsirengęs ir kokių nuotykių staigiai gali prisiminti. Daugelis nuotykių – visiškai atsitiktinės nuogirdos, nesusijusios su pagrindiniu turiniu. Daug rašoma apie blatus, honorarus, egzotiškas patirtis užsienyje. Nekritiškai priimamas faktas, kad dauguma dainų buvo tiesiog vogtos iš kitų šalių. Visi knygos herojai aukštinami, teisinami jų abejotini pasirinkimai (pvz., daryti karjerą Rusijoje). Knygos informacija padrika, jokių šaltinių nepateikta (turbūt daugiausia remiamasi susitikimais su pašnekovais), bet pirmai pažinčiai su žymiausiais estrados atlikėjais gal ir tiktų. Taip pat supažindinama su tokiom žvaigždėm kaip Laima Žemaitytė (sužinom, kad vyras buvo jai neištikimas), Algimantas Raudonikis (žmona Aldona išlaisvindavusi nuo buities), konferansjė Juozas Zavaliauskas (neatsigindavo gražių panų, pirmoji santuoka neatlaikė šio išbandymo), Aleksą Lemaną, Simoną Donskovą, neišsemiamą šposų generatorių ekstravagantiškąjį Gorbulskį (Maksvos prašė pagailėti ir išsiųsti žmoną į Krymą [kurortą], nes jai būnant namie jis negalintis kurti). Sudomino Irena Ašakaitė, „dainavusi roką“ Miko Suraučiaus ansamblyje, „Lietuvos „Scorpions“. Tačiau akis bado skyrių apie Nelly Paltinienę, Janiną Miščiukaitę, Povilaitį nebuvimas (tik trumpos pastabos: Stasys visiems rašė dainų žodžius, viską laikė savyje, niekam nerodė jokių emocijų). Knyga suredaguota, ją praturtina kokybiškos nuotraukos, taip pat ir autorės asmeninis įsitraukimas, nuoširdus žavėjimasis.
VIDAS BAREIKIS. „VB KNYGA“ (Baltos lankos, 2023)
Knyga gražiai, žaismingai išleista, gaila, kad toks infantilus jos turinys. Sunku pasakyti, kas jos adresatas – gal paaugliai? Didžiausią dalį užima Bareikio dainų natos – lyg ir gerai, kad skatinamas muzikinis raštingumas, kita vertus, nežinau, ar Bareikio kūryba tokia jau muzikaliai įkvepianti. Knygoje nedaug sužinosim apie Vido gyvenimą, tik biografines nuotrupas, susijusias su dainų atsiradimu, bet užtat gausim daug patarimų, kaip reikia gyventi, kaip reikia kurti santykius, kaip elgtis su pinigais, kaip nevėluoti ir pan.
Labiausiai įstrigo tai, kad Vidui viskas yra rimtas darbas arba sportas, ypač santykiai: Man draugystė – kaip komandinis sportas. Kai du ar daugiau žmonių sutaria, kad žais pagal tas pačias taisykles, sieks bendrų tikslų ir kovos už bendrą komandos viziją, paaukodami asmenines ambicijas ir ego. O Dieve, kaip liūdna, jei tai yra draugystė!
„SMŪTKELIAI. POPKLUBAS 1969–1971“, sudarė Gintaras Kušlys (Mileda, 2019)
Knyga apie muzikinę draugiją Kauno politechnikos instituto Automatikos fakultete, kurios nariai naktimis klausydavosi Radio Luxenbourg, rinkdavosi klausytis ir aptarti vakarietiškos bigbito/ankstyvojo roko muzikos (įėjimas su bilietais, tilpdavo iki 100 žmonių) ir surengė pirmąsias diskotekas. Knygą sudaro įvadinis straipsnis ir klubo narių prisiminimai, iš esmės pasakojantys vis tą patį, tik vis kitais žodžiais. Pasakojimui apie tokius smagius reikalus nepadeda itin senamadiškas, biurokratiškas tonas (pvz., knygos žanras įvardytas kaip Retrospektyvinės ir memuarinės atodangos). Įdomu, kad dauguma klubo narių buvo komjaunuoliai, tėvai dirbo universitete. Galbūt dėl to lengviau atsipirko po to, kai 1971 m. buvo suorganizuotas Kauno ansamblių sąskrydis – be reikiamų leidimų, be privalomos biurokratijos. Iš aplinkinių miestų ir net šalių suvažiavo minia hipių, daugumą kurių pareigūnai apgręžė atgalios. Pagrindiniai knygoje keliami klausimai: ar tas klubas turėjo politinę potekstę ir kaip ta politinė potekstė randasi su laiku. Įdomiausia buvo įsivaizduoti tokias legendines grupes kaip Raganiai, Gintarėliai, Mes, Nuogi ant slenksčio, visad tarsi egzistuojančias istoriniam vakuume, suvažiavusias į bendrą tūsą.
MINDAUGAS PELECKIS. „LIETUVOS ROKAS. IŠTAKOS IR RAIDA“ (Mintis, 2011)
Ši knyga neapeinama pirmiausia dėl savo gigantiško dydžio (600 psl.). Deja, ją vartyti baisiai apmaudu – dėl išeikvoto popieriaus, dėl aplaidaus leidyklos požiūrio ir dėl kuriamos iliuzijos, neva tai solidus ir patikimas leidinys. Amžiną atilsį Peleckis buvo sudėtinga asmenybė, ne kartą teko su juo susidurti dirbant Literatūroje ir mene, atmesti jo tekstus, gauti pagiežingų, o paskui staiga vėl maloniausių komentarų. Neabejotina yra autoriaus aistra muzikai, ir šią knygą galima pasitelkti kaip pradinį informacijos šaltinį, tam tikrą egzistavusių grupių, atlikėjų, albumų sąvadą – tai vertingiausia, labiausiai enciklopediška dalis. Tačiau, nežinau kieno dėka (kaip knygos rėmėjas minimas salonas MidiAudio), nuspręsta kurti iliuziją, kad čia pasakojama Lietuvos roko istorija. Iš tiesų tai tiesiog visokiausių Peleckio tekstų rinkinys - pvz., jo įvadu tapo nenusakomos formos interviu su eksperimentinės muzikos klasiku Z’EV ir su akademinės muzikos atstovais Š. Naku bei V. Augustinu, kurie roko išvis nepamini. Tam tikro knygos vystymosi ir struktūros galima ieškoti Luko Devitos straipsniuose apie žanrus. Deja, paties Peleckio tekstai didele dalimi abejotini (kategoriškai teigiama, kad rokas yra kilęs iš islamo; vienvaldžiais roko pradininkais laikoma grupė Vairas, o Tamstos parduotuvė atsiduria šalia Roko maršų). Pokalbiai pritempinėjami prie temos (teisinamasi, kad čia rokas suprantamas plačiai – na, tikrai plačiai, nes apima ir 4Fun, ir Hokshilą (beje, pokalbis su juo vadinasi „Visada tikiu ir noriu mirti gyvas“ – sakyčiau, kad jam pavyko), ir Aliną Orlovą, ir Nedą Malūnavičiūtę. Pašnekovų klausinėjama apie religiją, keliones ir hobius. Nustebino intervas su ką tik Lietuvon atsikrausčiusiu Snorre Bergerudu. Linksmiausia šių pokalbių dalis – pašnekovų pasisakymai apie alternatyvios muzikos situaciją Lietuvoje. Pagyvenę vyrai skundžiasi, kad viskas šiais laikais blogai, muzika be dvasios, pankrokas miręs, visuomenė vadinama nemąstančiomis avimis; o pasak Mamontovo, Lietuva nėra roko šalis. Tai toks buvo tas pirmasis XXI a. dešimtmetis kapitalistinėje Lietuvoje.
LIUDAS ŠALTENIS. „MŪZA SU MIKROFONU: LIETUVIŲ TARYBINĖ ESTRADINĖ MUZIKA“ (Mintis, 1983)
L. Šaltenį (1941–1994) žinojau iš sovietinės spaudos – trumpai tariant, tai vienintelis muzikologas, autoritetas, rašęs apie popsą, siekęs stiprinti džiazo, popmuzikos (estrados), roko vertę ir statusą. 7–8 deš. pats grojo džiazą, buvo vienas iš Birštono džiazo festivalio organizatorių. Deja, ši jo knygelė (berods, vienintelė?) dabar praktiškai nepaskaitoma, parašyta baisiai formaliu sovietiniu žargonu (Atėjo nepaprastai reikšmingi mūsų respublikai 1940-ieji. Atkūrus Tarybų valdžią, atsivėrė plačios galimybės vystyti nacionalinę tarybinę muzikinę kultūrą…). Ji vertinga nebent kaip šiokia tokia faktografija (ansamblių pavadinimai, kompozitorių, pavardės, datos, festivaliai, kūriniai).
Šiam tekstui sugaišau beveik mėnesį. Mano darbą galite palaikyti like’u, komentaru, pasidalinimu arba finansiškai:
Baisiai apmaudžiai pamiršau savo mylimą leidinį „SEL fenomenas“ 🙁 tiesa, ISBN neturi, tai teoriškai ne knyga, bet tikrai verta dėmesio. Parengta Egio ex Eleonoros Sebrovos. Joje pristatomi įvairūs Egio kampai, horoskopai, veidotyra, kolegų pasisakymai, Egio santykiai su moterimis ir policija... O geriausia dalis, aišku, yra Egio sentencijos. Rekomenduoju. Bibliotekose yra.
Nemaniau, kad tiek jų yra! Ačiū už sąrašą - gal kada ateis laikas:)