Ateivė Evgenya Redko + 5 tezės apie muzikos kritiką + mėnesio albumai (32)

Evgenya Redko

Labai patiko originali, santūri, bet didinga Evgenyos reklama, kurią vis parodydavo prieš Panoramą. Net bjauri Twinsbet arena joje sugebėjo geriau pasirodyti ir truputį priminti tą kosminį erdvėlaivį, kurį išvydome viduje per koncertą.

Nusileidusi ant arenos stogo, Evgenya ir koncerte siekė išlaikyti ateivišką temą – labiausiai ją pabrėžė virš salės pakibęs ovalus kosminio laivo siluetas, iš kurio vidurių stačiais laiptais vis kas nors nusileisdavo (svečiai, choras, muzikantai). Evgenyos kūryboje labai svarbią vietą užima šokis – tad ir didžiausiame jos karjeros koncerte, pirmojoje arenoje, ateiviškai plevėsuojantys šokėjai atliko reikšmingą antraplanį vaidmenį. Jų ir pačios Evgenyos judesių plastika savaime sekė istoriją – ypač įstrigo per visą koncertą atsikartoję judesių, gestų leitmotyvai.

Organizatorių nuotr.

Redko, įspūdinga raudona transformerio suknele, elegantiška, bet karinga (man ypač patiko, kad kvėpuoja nuogos paliktos pažastys), kvietė mus į terra – Motiną Žemę, kurioje mes visi esam viena. Kadangi koncertas vyko kitą dieną po Vance ir Trumpo išpuolio prieš Zelenskį, vis tikėjausi sulaukti kokios užuominos apie Ukrainą ar apie Empire Strikes Back, bet galiausiai supratau, kad Evgenya yra iš tų nebedaugelio žmonių, kurie iki galo visa širdim tiki menu ir būtent menu gyvena. Pasitenkinau viename koncerto epizode kritusį pilkšvą konfeti sniegą painterpretavusi kaip branduolinio sprogimo pelenus.

Nors įsivaizdavau, kad mano mylimiausios „Melodramos“ taps koncerto kulminacija, iš tiesų kulminacija tapo Lilas ir Innomine (su jais Redko išgarsėjo, o solo karjerą pradėjo 2019 m.). Akivaizdu, kad jie nėra mano socialinio burbulo atlikėjai, nes vis dar nustembu, kai šitas niūrus, uždaras, santūrus repas pakelia ant kojų areną.

Mane tai ant kojų kėlė pati Evgenya, kuri man galimai yra gražiausia Lietuvos moteris, ir ne tik dėl išlaikytų veido išraiškų, bet labiausiai dėl orios, išdidžios laikysenos. Prisiminiau, kad dar ne taip seniai Lietuvoje mėgdavom kalbėti apie atlikėjas, kurios „dainuoja papais“. Baisu net prisiminti. Sunku net patikėti. Kaip toli nuo tų laikų yra Evgenya (ir ne tik ji, žinoma), kuri scenoje stovi kaip savarankiška, visapusiška menininkė.

ką rašiau feisbuke prieš trejus metus

---

AGATOS auksiniai, platininiai ir deimantiniai

Iš Knygų mugės, be kitų dalykų, parsinešiau Vagos išleistą knygą „XX amžiaus melodija. Vilniaus plokštelių studija, 1964–1991“, tai sulauksit jos recenzijos. O Muzikos salėje teko malonumas stebėti AGATA apdovanojimus klausomiausiems šalies atlikėjams (pastebėjot, žodį „perkamiausi“ išstūmė „klausomiausi“ – finansine prasme gal ir nenaudinga, bet menine tai tikrai geriau).

Auksiniai apdovanojimai (2,5 mln. perklausų) atiteko: Abudu „Gaisras“, Kamanių Šilelis „9“, ba. „Rasti / Pasiklysti“, GJan „Verkiu Raudonų Vyšnių Sode“, Jazzu „Jazzu“, Evgenya Redko „SOS“.

Platininiai apdovanojimai (4 mln.): Gabrielė Vilkickytė „VILKO ŠVELNUMAS“, Angelou „FAZĖ“, Vaidas Baumila „Apžavai“, Justinas Jarutis „DEBESIMIS BRAIDYTI“, ba. „NAUTO“ ir „H8“, GJan „Pasiduodu Sau“, Lilas ir Innomine „Leisk Man Šlykštėtis“ ir „VISKAS“, Solo Ansamblis „Roboxai“, FC Baseball „VORAI“, Hiperbolė „Visų Laikų Topai“.

Deimantiniai apdovanojimai (6 mln.): Justinas Jarutis „Tavęs Manęs Savęs“, Jessica Shy „Sutemos“, Lilas ir Innomine „Tu - Naktis“, OG Version „BILIETAS Į ROJŲ“.

Jau ne kartą sakiau, bet man vis dar keista, kad tai iš tiesų yra mūsų populiariausių atlikėjų sąrašas. Kartais vis dar atrodo, kad Abudu groja Garaže (ir netgi nelaimi), ba. irgi nelaimi Garažo ir dar tik va pirmąkart surenka pilną Vasaros terasą, Solo Ansamblis ką tik dar buvo neįdomios dainuojamosios poezijos kūrėjai, o Vilkickytė taigi tiesiog viena pati prie pianino sėdi. Geras! Kaip viskas greitai!

Gražiausiu 2024 m. albumo viršeliu ir komisijos, ir lrt.lt lankytojų balsais išrinktas ŠUO ba. albumo „TURTAS“ viršelyje (autoriai – Dominykas Bliznikas ir Art Belikov). Kiti čia kaip ir neturėjo šansų.

Renginyje nustebino tai, kad daugelis turėjo ką pasakyti. Gal dėl to, kad renginys uždaras? ar kad nerodomas per TV? Benas Aleksandravičius paragino daugiau dėmesio skirti vizualinę muzikos pusę kuriantiems menininkams, kurie, bent jau ba. atveju, yra lygiaverčiai grupės nariai. Domantas Razauskas kvietė vertinti ne tik muziką, bet ir dainų žodžius. Jessica Shy į Giedriaus Masalskio klausimą, kaip jautėsi užlipusi ant scenos prieš 38000 žmonių, atsakė nesimaivydama: „Buvau tam pasiruošusi.“ AGATOS vadovė prisiminė, kaip Muzikos salės pradžioje, prieš 10 metų, operos solistė nenorėjo lipti ant scenos po G&G Sindikato. O Lilas reziumavo: „Čia vienintelis renginys, kuris iš tiesų vienija muzikantus, o ne tik apie tai šneka.“

---

5 tezės apie muzikos kritiką

Kitą dieną dalyvavau Muzikos salės/What’s next in music diskusijoje pavadinimu „Muzikos kritikos amžinasis įšalas“. Nors mėgstu skambius pavadinimus, dėl tokios formuluotės buvau kiek įsižeidus. Juolab kad metai po metų tokiose diskusijose tenka dalyvauti ir vis tas pats ir tas pats. Vis nėra tos kritikos, ir manęs nėra, ir visi mano tekstai kaip dūmas neblaškomas vėjo. Per gerą dešimtmetį yra tapę akivaizdu, kad visi mėgsta apie tai pašnekėt, pabėdavot, bet patys rašyt ar bent jau skaityt, kas kitų parašyta, dauguma tingi.

Dabar, su Substacku išgyvendama šiokį tokį kūrybinį pakilimą ir auditorijos augimą, galvoju apie tokius dalykus:

1. Rašančius ar kuriančius radijo laidas/podkastus reikia palaikyti, girti ir skatinti, nes iš nieko niekas neatsiranda. Tik matydami, kad apie muziką rašyti yra smagu, kieta, įdomu, prasminga, kad galima tuo kažką pasiekti ir duoti kažkokios naudos, tik tada galbūt rašyti užsinorės daugiau žmonių.

2. Svarbiau kalbėti ne apie kritiką, kurią vieni supranta kaip kritikavimą ir net maišymą su žemėmis, o kiti naiviai šneka apie objektyvumo būtinybę (nėra objektyvumo, žmonės, čia ne matematika, ne lygtis, kurią galima išspręst vienu atsakymu; čia menas, o apie jį galima šnekėti tik daugiau arba mažiau pagrįstai; be to, subjektyvumas anaiptol nėra toks jau siaubas, jis gali būti sąmoningas, atvirai demonstruojamas, autoironiškas, tiesiog smagus, ir jis skaitytoją dažnai gali sudominti labiau nei išsigalvotas objektyvumas). Taigi svarbiau kalbėti ne apie kritiką kaip žanrą, o apie kritiškumą. Apie pastangą formuluoti savarankišką nuomonę, o ne kartoti, kas parašyta pranešime spaudai.

3. Diskusijoje Karolis Vyšniauskas taikliai iškėlė platesnę – žurnalistikos problemą. Žurnalistikos ne kaip reklamos atlikėjams, o kaip tiriamojo darbo, gilinantis į platesnes problemas ir reiškinius: atlygio atlikėjams problemas, lyčių nelygybę, šou verslo ryklių diktuojamas taisykles, psichikos sveikatą, jaunų kūrėjų patiriamus sunkumus ir pan. Beje, NARA neseniai publikavo pokalbį pastarąja tema.

4. Man šiuo metu svarbiausia atrodo diskurso apie muziką plėtimas. Tai yra, kuo daugiau apie ją šnekėti įvairiomis formomis ir stengtis pasiekti kuo platesnę auditoriją. Kad formuotųsi tam tikras žodynas, kad mažiau kartotume tas pačias nuvalkiotas frazes, kad išsiaiškintume, ko mums trūksta šiame lauke, kad kūrėjai pratintųsi, jog apie jų muziką gali ir turi būti šnekama kritiškai ir už kiekvieną aštresnį žodį nekibtų į atlapus (ir kad savo soc. tinkluose neskelbtų „o, štai apie mus rašo 15min“. Ne 15min apie jus rašo, o jie tiesiog neskaitę publikuoja jūsų vadybos atsiųstą pranešimą spaudai). Ir galiausiai – kad kuo daugiau visi bendrautume tarpusavyje, ir ne tik širdelėmis po feisbuko įrašu.

5. Labiausiai, aišku, norisi daugiau kuriančių turinį apie muziką substacke, youtube, tiktoke, spotify, radijuje. Tiek daug sėkmės istorijų prasideda žodžiais „pastebėjau, kad niekas to nedaro“, „pastebėjau tuščią nišą“… Tai prašom, laukiam!

---

Nauji albumai

Justinas Jarutis – „Po manęs tik gyvenimas“

Oi, nuliūdino mane ketvirtasis Jaručio albumas. Tiesiog labai labai nuobodus. Toks net biški jau per žingsnį nuo The Roop ar net Lino Adomaičio, su netyčiniais pamoralizavimais apie tai, kad „tau“ reikėtų gyventi po jo mirties. Albumas labiausiai nuvylė muzikiniu atžvilgiu – šįkart Jarutis dirbo ne su vienu prodiuseriu (plucando), bet net su trim, kas anaiptol nepagerino situacijos. 10 dainų tetrunka pusvalandį, bet prailgsta kaip kelios valandos, nes neblizga nei originaliais, nei naujais motyvais, nei šviežiom melodijom ar instrumentais. Tai, kuo Jarutis buvo žavingas, – melodijų ir žodžių paprastumas, aranžuočių minimalumas – su laiku neteko turinio. Kartojami žodžiai praranda prasmę, kaip sakė Mesijus. Į dangų į dangų į dangų į dangų / aš einu, – vis kartoja Jarutis ir aš perjungiu dainą.

Teksto prasme atkreipiau dėmesį į dainą „Blizga“ (aš atsiprašau, pasišikau / raštelį palikau ir išėjau / visądien galvoju, kas bus, kai grįšiu / ar nebus, kad pats jį ir skaitysiu). Tada pamačiau, kad tekstą su Jaručiu rašė Tomas Narkevičius. Kiek įdomiau nuskamba ir kitos dainos su svečiais: su Roku Yan (ar grįžęs tik surasiu užkaltas langines) ir Kamile Gudmonaite (pasakyt bijau / kad bijau).

Prieš 7 metus Jarutis padarė ryžtingą sprendimą, palikęs savo laiką atgyvenusią grupę Freaks on Floor, ir akimirksniu tapo nauja reikšminga popmuzikos figūra. Vis dėlto popmuzika tik dar intensyviau reikalauja vis ko nors šviežio ir naujo, tai tikiuosi, kad jam pavyks tai surasti.

Karšti klijai – „Valgymas atsistojus“

Kaip gerai aš dabar deklaruoju / žemės mokestį ir sodrą, viską įskaičiuoju / trečioj pakopoj neturiu / nekaupiu, tik biški stažas mažas, / nes biški dirbau ant juodų, – dainuoja KARŠTI KLIJAI dainoje „Artėja keturiasdešimt“. Jie savotiški Egomašinos pusbroliai, labiau neurotiški, labiau ironiški ir labiau žodingi, bet tokie pat hiperaktyvūs. Iš albumo labiausiai įsiminė meilės tema dainoje „Kaktuse“ ir „QbitUtorrent“ rokenrolas. Kam aktualu, ras ir dainą apie birkenstokus mošpite, ir apie svajones įrašyti hitą kaip „Squid“. Žodžiu, visos aktualios temos.

Nazcaman – „The Return“ (Fall 2024 Sessions)

Nazca – senovės Peru kultūra, palikusi milžiniškus geoglifus - figūras ant žemės, matomas tik iš paukščio skrydžio. Kaip interviu Domininkui Kunčinui sakė Darius Žičkus, „Man Nazcaman įkūnija visa, kas yra mistika, sapnai, šeštas jausmas, ketvirta dimensija, juodosios skylės, matrica, laikas – tai mane įkvepia, iš esmės apie tai ir yra mano kūryba, bandymas garsais išprovokuoti ir pratęsti momentą, kai tikrai įsiklausai į savo vidinį balsą.“ Šiame įdomiame interviu jis pasakoja apie savo darbą Londono muzikos studijose, su tokiais atlikėjais kaip „Culture Club“, „Siouxsie Sioux“, Mamontovas, „SH“ ir kt.

Dabar kompozitorius gyvena Palangoje, ir ten ieško mistikos, tylos ir ramybės. Kūrinys „Airport PLQ“, skirtas Palangos oro uostui, kaip atsakymas Briano Eno ambiento klasikai „Music for Airports“. Naujajame NAZCAMAN ambiento albume išties daug tylos ir susikaupimo, klausantis žemėja kraujo spaudimas, tad tinka pažiūrėjus žinias. Vis dėlto įsimintiniausias albumo kūrinys – „Liminal Point of Destruction“ – paženklintas Charkive aidinčių sirenų gausmo. Šalia šio kūrinio ir kiti įgyja nerimo dimensiją.

Paulina Paukštaitytė – „Ego Kalbà“

Jei nuoširdžiai, tai nieko tiek pastarąjį mėnesį neklausiau, kiek Paulinos. Mėgstu prisimint, kaip 2023 m. Eurovizijos atrankoje buvau ant tiek prikaustyta tobulos jos iškirptės iki bambos, kad visiškai negirdėjau Paulinos dainos. Paskui, jau klausant be vaizdo, „Let me think about it“ tapo viena klausomiausių mano tų metų dainų. Dabar jau antruoju savo albumu Paulina tik darkart įrodo, kad ne iškirpte dainuoja. Tęsiant temą apie moteris popmuzikos scenoje, džiaugiuosi, kad ant jos vis tvirčiau stovi ir Paukštaitytė.

Albumas trumputis, 9 dainos trunka vos 25 minutes, bet tai tik pabrėžia dainų trapumą ir skaidrumą. Bent pusė kūrinių jau yra ar gali būti hitais, juose nėra nieko nereikalingo. Aranžuotės minimalios, pridedančios tamsesnių šešėlių (jas padėjo kurti latvis prodiuseris Jānis Jačmenkins ir Paulinos sužadėtinis Vilius Popendikis). Visgi taisykles čia diktuoja įspūdingas krištolinis Paulinos vokalas. Fragmentiškais, neperkrautais, nesudėtingais tekstais sekamas pasakojimas apie meilę, geismą ir klaidų kartojimą (tu sugrįžti / ir vėl kartojas / ta pati istorija // savanaudiškom mintim / įsikibęs į mane / noriu nieko nesakyt / bet žinau, kas bus ryte).

„Ego Kalbà“ – vientisas darbas. Duetai su Atlanta ir Vageliu taip pat neiškrinta iš konteksto, net kaip tik sustiprina bendrą tematiką. Labai sergu už lietuvišką popmuziką, kuri tiek ilgai buvo nepaklausoma ir gėdinga, todėl džiugu, kad šiais laikais lietuvos balsai ir x faktoriai tampa ne vien kūrybiniu kalėjimu, bet ir sėkmingos karjeros paspirtim.

AUSIES mėnesio albumas

Tribal Ice Cream – „Preila“

Man atrodo, šitas albumas taip įtraukė dėl absoliutaus eskapizmo. Šiurpstant nuo politinių įvykių, ši muzika skamba kaip radikalus kontrastas. Albumas nukelia į kitą laiką ir kitą erdvę, į vasarišką Nidą ir kelionę dviračiu iki pat Preilos, į tingius šokius po karštos dienos. Čia spragsi „Malka in the fire“ ir liurlena paukščiukai „Miške“. Čia daug smulkių mielų motyvų, daug smagumo, nerimtumo ir nerūpestingų padainavimų, primenančių apie Luką Pilkauską, kurio kūrinį yra remiksavęs vienas iš šio dueto narių – Simas Slabačiauskas. Jo kolega – Middle Sky Boom iš Izraelio.

Simas, žinomas iš kito ilgamečio didžėjų dueto „12 INČŲ PO ŽEME“, dabar yra iš po žemių išniręs ir patraukęs į šviesą.