Maniau, per šias dvi savaites Lietuvos muzikoj neįvyko nieko įdomaus, bet štai iššovė TEN WALLS ir tiesiog įsiurbė mane į dar nepamirštus 2015-uosius, kai pamąstymai feisbuke nutraukė pike buvusią Marijaus Adomaičio karjerą.
Kadangi pati prisiminiau, tai priminsiu ir jums, kad 2014 m. suskambo jo „Walking With Elephants“ ir visi šnekėjom, kad nesam turėję didesnės muzikos žvaigždės. Kitų metų birželį pasirodžiusį Adomaičio fb įrašą galit pamatyti Delfyje. Nenoriu teršti eterio perpublikuodama, pasakysiu tiek, kad man ten akivaizdus homoseksualių žmonių prilyginimas pedofilams. Po to Adomaičio atsižadėjo muzikos leidykla, cancelino vasaros festivaliai, apie jį pasisakė „Chemical Brothers“ ir Dalia Grybauskaitė. Įrašą pašalinus pasirodė autoriaus atsiprašymas – nieko nepaaiškinantis, bet padorus, lyginant su dabartiniais išvedžiojimais.
Dabar (kažkodėl dabar) Ten Walls davė interviu užsienio spaudai (pridedu nuorodą į tą, kurį perskaičiau). Interviu man visai nepatiko. Šiaip įžymybėms (tiesa, labiau nusipelniusioms) esu labai atlaidi, niekieno geros kūrybos nesu cancelinus dėl autoriaus durnumo, nes ta kūryba yra dovana man ir aš tą dovaną jau suvalgiau. Tačiau man labai keista, kad tokių bletsvtų prirašęs žmogus nepasako tiesiog „buvau girtas, buvau prišniojęs [net jei nebuvo], mane kažkoks balvonas supykdė, įžeidė, praradau sveiką nuovoką ir prirašiau dalykų, kurių kasdien negalvoju, dabar išsiblaiviau ir gailiuosi gailiuosi gailiuosi, mea maxima culpa“.
Ne. Jis kažkodėl ilgiausiai pasakoja, kaip niekas nieko nesuprato, koks netikslus buvo vertimas į anglų kalbą (šiaip lietuviškai dar žostkiau skamba), kaip niekas nepasigilino į kontekstą ir nepažiūrėjo jo pridėtų Youtube video, kurie dabar jau seniai išimti, tad niekas nesužinos tiesos (Ten Walls instagrame galit pamatyti tą „lemtingą“ video – rusišką pokalbių šou su kažkokiu vietiniu atsilupėliu). Visame interviu Adomaitis save pristato kaip auką baisioje agonijoje. Netgi pasipasakoja buvęs traumuotas patirties vaikystėje, kai jo 7metis draugas buvo pagrobtas ir prievartaujamas (tiesa, nemanau, kad neapykantą pedofilams reikia dar kažkaip papildomai pagrįsti – visuomenės požiūris į juos gana vieningas). Vis dėlto, jeigu jo pasisakymas buvo tik apie pedofilus, apie ką tuomet kalbėjo jo cituojamas „daininykas“, raginęs būti mažiau „koncervatyviam“ ir tolerantiškesniam „jiems“? Parodykit tą daininyką, galbūt tai jį reikėtų cancelint, jei jau toleruoja pedofilus.
Taip pat pokalbyje Adomaitis visą kaltę verčia PR komandai, kuri buvo pasamdyta spręsti fb įrašo sukeltos kebeknės ir liepė „nesiaiškinti, verčiau tylėti“. Niekur niekur pokalbyje nepasakoma: „Nusišnekėjau, ne taip išsireiškiau.“ Sakoma: „Jūs tiesiog nesupratote, ką aš turėjau galvoje“ („it’s very hard to take blame for someone’s pain when you clearly know that it’s not what you said or meant“). Na, semiotikos studijose mokėmės – nesvarbu, ką autorius turėjo galvoje, svarbu, ką sako pats tekstas.
Galiausiai primenama, kad prieš 9 metus buvo „visai kiti laikai“, kai dar nieko nenutuokėme apie „different sexualities“, o apie lygybę išvis nebuvo šnekama („Currently we all have much more understanding of social media, PR and topics such as mental health, cancel culture, etc. the topic of mental health, equality etc – was not a topic years ago.“) Na, tikrai keistoka, kad Didžiojoje Britanijoje gyvenantis, elektroninės muzikos pasaulyje dirbantis žmogus nebuvo apie tai girdėjęs.
Savo neįkvepiančius apmąstymus Adomaitis priveda prie neįkvepiančios išvados, kad iš visos šios situacijos išmoko ir savo sūnui patars „geriau prikąst liežuvį ir nešnekėt, ką galvoji“. Liuks, sveikinam! Net homofobai interneto komentatoriai ta proga paauklėja, kad jei jau esi homofobas, tai derėtų turėti drąsos tą ir pasakyti.
O ką mes išmokom (ar tiksliau pasikartojom) iš šitos situacijos? Talentas nebūtinai eina koja kojon su protu. Nerašinėk apsvaigęs socialiniuose tinkluose. Žinok savo galimybių ribas ir duodamas interviu po 9 metų vis tiek geriau pasisamdyk PR konsultantą, net jei seniau tau kažkas kažką blogai patarė.
Kitos naujienos – iš kino pasaulio!
INTERESŲ ZONA
Nežinau, ar jus stebina, bet mane tai stebina, kiek daug pastaruoju metu didelių, įdomių, vertingų filmų. Lyg popandeminis pakilimas? Štai rytoj Kino pavasarį atidarys filmas „Zone of Interest“ (rež. Jonathan Glazer), ką tik laimėjęs Geriausio užsienio filmo ir Geriausio garso oskarus. Filmas man padarė didžiulį įspūdį, o prisiskaičiusi apie jo statymo procesą, iš pirmo žvilgsnio neaiškias scenas ir ypač apie garso dizainą užsinorėjau pažiūrėti darkart.
Juosta nufilmuota nacio Hösso namo replikoje, pastatytoje prie Aušvico, – su tikromis akmeninėmis grindimis ir storomis sienomis, „kad namas skambėtų taip kaip reikia“. (Tikrąjį namą, kurio vidus modernizuotas, vis dar galite išvysti pasiryžę ekskursijai į Osvencimą.)
Filmas iš viso kurtas kone dešimtmetį. Jame vieną pasaulį matome, kitą girdime. Garso dizaineris Johnnie Burnas prisirašė per 600 puslapių pastabų apie Aušvico garsus. Kūrėjai nenorėjo, kad aktoriai vaidintų atsidūrę dujų kameroje, nenorėjo vaidinti mirties – o siekė jos garsus sukonstruoti iš kitų tikrovės garsų: riksmų sporto varžybose, streikų Paryžiuje, šaudyklos aido, tad daug keliavo ir įrašinėjo (koks įdomus darbas!). Nors Holokausto nematome, įsiklausę filme girdim nesiliaujantį krematoriumų ūžimą, elektrinės tvoros zvimbesį, šimtų kojų žingsnius. Girdime motociklus, kuriais naciai slopindavo kalinių riksmus. Filmo garsai dažnai dviprasmiški, neaišku, ar tai riksmas, ar traukinio švilpimas, ar tiesiog kūdikis namie verkia. Tuo metu Aušvice per dieną buvo nušaunama per 80 žmonių, Hösso šeima tai tikrai girdėjo ne prasčiau nei jų šuo, lojantis šunims už rojaus sodo sienos.
Daugiau apie garso dizainą galit pasiskaityti „Screendaily“, „Counterpunch“, o „Atlantic“ pokalbis su filmo garso inžinierium, kuris dirbo ir prie „Poor Things“, yra ir rašytine forma, ir audio su filmo fragmentais).
Žydų kilmės režisierius Glazeris, atsiimdamas oskarą, pasakė jautrią kalbą, kurioje pasmerkė Gazos okupaciją. O apdovanojimą dedikavo 2016 m. mirusiai lenkei Aleksandrai Bystroń-Kołodziejczyk, kuri filme pasirodo kaip maža mergaitė, nešanti kaliniams obuolius. Aktorė filme vilki išsaugota Aleksandros suknele ir važiuoja tuo pačiu dviračiu.
DUNE
„Kopa“ (rež. galimai vilnietis Denisas Vilniovas) buvo man pirmas pokarantininis filmas kino teatre. Nuo vaizdų ir garsų tada ištiko ne vienas katarsio momentas, atsivėrė nematyti pasauliai, labai patiko, kaip mažai filme šnekama, kiek daug garsų, bet ne tiek daug muzikos. Labai patiko, kad „Kopa“ atsiskyrė nuo kitų didžių fantastinių ir pasakinių filmų („Žiedų valdovo“, „Žvaigždžių karų“, „Kosminės odisėjos“), kur nesamame pasaulyje skamba klasikinė muzika (nors ir neabejotinai nuostabi). Arakyje skamba neegzistuojantis garsovaizdis, konstruojamas iš fremenų ir harkonenų kalbų žodžių bei perdirbtų instrumentų, čia skamba dykumos erdvės ir smėlis, kažkas nežmogiško ir kartu kažkas amžino (žmogaus balsas).
Kompozitorius Hansas Zimmeris oskarus yra gavęs už „Liūtą karalių“ ir už pirmą „Kopą“, tačiau nepamirštami ir jo garso takeliai filmams „Dunkirkas“, „Inception“, „Gladiatorius“ etc.
Režisierius norėjo, kad „Kopos“ garso takelis būtų „a spiritual one“ ir „as feminine as possible“. Abiejų filmų struktūra paremta savotišku garso žemėlapiu, garso takelis daug kur diktuoja naratyvą. Retai pasigirstanti melodija žymi tarpžmogiško ryšio ir grožio momentus atšiauriame pasaulyje. Fašistiškas harkonenų pasaulis skamba kaip monstriška industrija, priešprieša begalinei fremenų dykumos erdvei.
Zimmeris sako, kad „Kopos“ garso takelis ne horizontalus, ne linijinis, galima jį leisti atbulai ir žemyn galva. Daugiau galit paskaityti „Variety“, „Composer“, o apačioj įdomus video, kuriame galima pamatyti dūdmaišius, fleitas ir dudukus įvaldžiusį maestro, kurio vietoje kada nors tikiuosi pamatyti Saulių Petreikį.
Kitos KOPOS
Šiuo metu baiginėju skaityti pirmą „Kopos“ dalį („Kitos knygos“ jau yra išleidusios 3 knygas) ir toliau gilinu savo menkas žinias apie Franko Herberto pasaulį. Ši pažintis vėlyva, Lietuvos „Kopos“ kultas savo laiku nepasiekė. (Beje, su Tolkienu irgi susipažinau pavėlavusi, nors gal užtat kaip tik galėjau jį deramai įvertinti; kai 2001–2003 m. pasirodė filmai, visiškai į juos neatkreipiau dėmesio, tik vėliau, įsimylėjusi knygas, supratau, ką praleidau.)
Iki šiol nežinojau ir to, kad anksčiau (1984) „Kopą“ yra pastatęs pats ponas Davidas Lynchas. Turbūt tiesiog žodis „dune“ anksčiau man apskritai nebuvo svarbus, nebuvo „žymėtas“, tad neatkreipiau į jį dėmesio Lyncho filmografijoje. Beje, garso takelį tada parašė grupė TOTO, kurią tikrai žinote iš hito „Africa“.
Lyncho filmą galite pažiūrėti internete, o štai siurrrealizmo meistro Alejandro Jodorowsky „Kopos“ – nepažiūrėsit. 8 dešimtmečio viduryje Čilės avangardistas planavo statyti filmą pagal prieš dešimtmetį pasirodžiusį bestselerį. Dabar tas sumanymas vadinamas didžiausiu/įspūdingiausiu/įtakingiausiu nepastatytu filmu. Apie jį 2013 m. netgi sukurtas dokumentinis filmas.
Žodžiu, tame neegzistuojančiame filme baroną Harkoneną turėjo vaidinti Orsonas Wellesas, kurį, seną ir storą, režisierius įkalbėjo pažadėjęs poniškai maitinti filmavimo metu. Salvadorui Dali buvo numatytas Imperatoriaus vaidmuo – jam pažadėta 100 tūkst. dolerių per valandą (jis būtų tapęs brangiausiai apmokamu aktoriumi; tačiau režisierius slapta planavo jį per valandą ir nufilmuoti). Feidą-Rotą turėjo vaidinti ne kas kitas, o Mickas Jaggeris (Lyncho filme vaidina Stingas, na, o Villeneuve’o – Elvis). Polo vaidmuo buvo skirtas režisieriaus 12mečiui sūnui, kuriam teko kasdien po 6 valandas lankyti užklasinį būrelį pas kovos menų meistrą. Jodorowskio scenarijus buvo telefonų knygos storio – pagal jį filmas būtų trukęs apie 14 valandų.
Ką dar pamiršau? Ai, garso takelį turėjo sukurti tokia tuo metu visai populiari grupė PINK FLOYD, neseniai išleidusi „Dark Side of The Moon“.
Childish Gambino
Dar norėjau parekomenduoti naują nemuzikinį serialą Mr. & Mrs. Smith, kurio autoriai – Francesca Sloane ir Donaldas Gloveris. 2005 m. filmo idėja perinterpretuojama šiuolaikiniame pasaulyje su modernia ironija ir emociniu intelektu. Serialas kokybiškai nelygus, tačiau patiko nestereotipinė aktorių pora. Be to, esu ištikima renesanso žmogaus Gloverio/Childish Gambino talento gerbėja (jis čia ir vaidina). Jo parašyta „Atlanta“ yra tarp mano mylimiausių serialų, kaip ir, žinoma, jo muzika – tikiuosi, kad prie jos bus grįžta.
Tiek šįkart iš manęs ne visai muzikinių naujienų. Jei patiko, pasidalinkit. Viso gero!
E.
„Kitos knygos“ jau išleido keturias „Kopos“ knygas, ne tris, naujausia, „Kopos Dievas imperatorius“, Knygų mugėj buvo :)
O „Kopos“ antra dalis apskritai yra tobulas blockbusteris, kurio neįmanoma nemylėt visomis prasmėmis