Sulaukiau jau kelių žmonių mėginimų man už šiuos tekstus pasiūlyti pinigų. Ačiū, netikėta, pati esu skūpa, remiu tik „Gyvenimas per brangus“ ir „Proto pemzą“. Tai jeigu neturit kur dėti eurų, perveskit gyvūnų prieglaudoms arba Ukrainai, arba pasitaupykit bilietui į koncertą. O man bent kol kas gerokai svarbiau SKAITOMUMAS. Tai jeigu esat mikro ar makro influencerė/-is ir skaitot mane, prašau pasidalinti šituo tinklaraščiu su savo draugų ratu. Būsiu dėkinga.
(I) Pastarąjį mėnesį mano ausiai maloniausiai skambėjo visai šviežios grupės EIKTUBAIKTU debiutinis leidinys „Solitary“ iš 3 kūrinių. Esu iš lėto grubiom boso stygom šliaužiančio stonerio ir, aišku, stipraus moteriško balso gerbėja – būtent tą čia ir gaunu. Grupė pernai laimėjo GARAŽO konkursą Tamstoj.
Džiugu, kad pamačius moterį ant lietuviškos roko scenos jau nebeištinka apopleksija, – šioje srityje pastaraisiais metais tikrai paėjėjom į priekį. Kitas dalykas, kad labai stipriai į priekį paėjėjom ir su lietuviškais tekstais. Nežinau, gal tik man, bet girdėti angliškai dainuojančią lietuvių grupę darosi vis neįprasčiau, norisi nusiųsti jiems priminimą, nes gal dar nežino, kad įveikus gimtosios kalbos barjerą daug lengviau įgyti identitetą, atrasti savitumą ir pakurti gerbėjų meilę.
Apie tą patį teko neseniai pagalvoti puikiųjų SHOWER koncerte (labai rekomenduoju juos pamatyti gyvai). Ant vienos rankos pirštų skaičiavau mūsų atlikėjus, iki šiol kuriančius vien tik anglų kalba. Tai vat tam sąrašėlyje kol kas įsitaisę EIKTUBAIKTU ir SHOWER. Beje, podkaste „(Ne)normaliai“ (žr. toliau) pastarieji netgi ištarė frazę „žiauriai sunkiai eiliuoti lietuvišką tekstą“. Tegaliu nusikvatoti ir parekomenduoti apsilankyti bibliotekoje. Į lietuvių kalbą neabejotinai sunku išversti Hegelį ar parašyti kompiuterijos žinyną, bet tikrai ne eiliuoti.
Ta proga priminsiu savo vieną labiau rezonansinių įrašų feisbuke, kur 2018 m. paskelbiau Lietuvos muzikantų citatas apie dainavimą lietuviškai.
(II) Į tą pačią temą naujas mano mylimos GODO YORKE albumas nuostabiu pavadinimu „Perkūnija“. Ankstesnis jos solo darbas (Goda seniau kūrė duete „Tillae“) buvo visas anglų kalba, o šis – visas lietuviškai. Man labai patinka savitas Godo tembras, įvairiaspalvis balsas, tvinksintis potencialas. Labai ryškiai įsiminęs jos koncertas Tamstoj, kuriame matėsi jos atviras nervas, toks svarbus muzikantams jausmingumas ir tiesiog – atlikėjos, dainininkės talentas. Man rodos, Goda dar vis ieško savęs, tikiu, kad jos ieško ir klausytojai.
(III) Tęsiu pasidžiaugimus dėl perleidžiamų senų, pamirštų, kultinių lietuviškų albumų. Prieš 15 metų perleidus ŠIAURĖS KRYPTIES vienintelį albumą „Netiekto“ buvau sukrėsta, kad iki tol nežinojau apie tokį dalyką. Galbūt kam nors panašiu atradimu taps LYGIALYJA iš Šiaulių, kurie skamba kiek panašiai (turbūt tai diktavo laikas) ir kartu skamba bele kaip, eklektiškai, repuoja, trimituoja, biški Billy Idol, biški Rage Against the Machine. Dėl nesuvokiamų priežasčių grupė 1994 metais daugiausia dainavo angliškai, tą kalbą nekažką temokėdami. Vis dėlto jų žinomiausias gabalas „Siouxie“ – lietuviškas (kur aš esu? aš noriu išeit…). Atsitiktinumas? Nemanau.
Žodžiu, jų remasterinto opuso „Still Alive“ galite pasiklausyti Spotify, o Bandcamp ir įsigyti vinilą. Čia yra grupės audiopokalbis su M. Andrijausku, kuriame galite išgirsti, kaip žurnalistas neparuošia namų darbų, o čia senesnis intervas, publikuotas „Ore“.
(IV) Savo kūrybiniu paveldu rūpinasi ir grupė SIELA, remasterinusi ir CD bei vinilu perleidusi 1995 m. albumą „Sielininkai“ su visais grupės to meto hitais.
(V) Shoegaze’o mylėtojams verta atkreipti dėmesį į debiutinį JIMMY JOYRIDE albumą „A Step Backwards“, kuris mane patraukė ir gražiu viršeliu. Šią ir dar dvi grupes rytoj galima išgirsti gyvai Operoj Social House.
(VI) Dar nespėjau pilnai perklausyti, bet visada rekomenduoju viską, ką tik sukuria FUME. Taip pat ir jo interviu (pvz., šį su Rasa Murauskaite-Juškiene), kurie visad sužavi plačiu intelektualiniu akiračiu ir savirefleksija.
Naujasis kūrėjo darbas – su choru „Jauna muzika“ – įkvėptas S. Hawkingo knygos „A Brief History of Time“.
(VII) Naują albumą „Scenes“ išleido ir kitas mano dažnai klausomas elektronikos kūrėjas TEATRE, piešiantis vis naujus industrinius peizažus tarp Kauno ir Vilniaus.
(VIII) Prie industrinių peizažų būtina paminėti naują ANTIDOTE COMMUNITY 45 min. videodarbą, kuriame RŪTA MUR dainuoja Klaipėdos konteinerių terminale. Užburiantis distopinis vaizdas.
(IX) Turiu pasakyti, kad naujas KEDROSTUBURO albumas „Kur Sea Vai“ išvargino, kaip ir tas kirtis grupės pavadinime, ir visi kiti filologiniai žaidimai, kurie anksčiau taip žavėjo. Žodžių gausybė pilasi kažkur šalia muzikos kaip įkyrus podkastas. Gražus grupės klipas su lašiniais, bet baisu, kad jie netaptų Antikvariniais Kašpirovskiais, kur viskas yra tik tru-tū-tū ir pram-pam-pam.
(X) Na, ir kad dar platesnis būtų šios apžvalgos stilių spektras, paminėsiu naują KONSTANTINO LILO albumą „Beždžionė“, jame visko daug, perklausai reikia laiko. Solinis Lilo kelias man daro daug didesnį ir geresnį įspūdį nei ankstesnis duetas. Išsiplėtė jo horizontai, praturtėjo muzika ir tekstai, turbūt sumažėjo klausytojų.
Mažesnės apimties naujienos!
Įkvepiantis rokenrolo trio TWIN DIVE debiutinis singlas „Vorele“ (taip, tai lietuviškas žodis) ir klipas.
Vertas dėmesio SRAIGĖS EFEKTO klipas mano mylimiausiam kūriniui „Tuštumos“.
Ir, aišku, negaliu nepaminėti Free Fingos klipo „Chemija“ apie žopaminą, kuriame svaiginasi pora jaunosios kartos komikų.
Jei kaip aš dažote sienas ir ieškot klausomo turinio, galite pasiklausyti naujo (išėjo 5 serija) diedų sėdimojo podkasto „(NE)NORMALIAI“, kuriame šou biznio banginiai Lauras Lučiūnas ir Martynas Tyla atsipūtę aptarinėja įvairius muzikinių užkulisių klausimus. Pašnekesiuose didelę reikšmę turi pinigai (ir išties nemalonu, ypač dabartiniam kontekste, matyti CBET reklamą), o Lučiūnas ilgisi tikrų, ne prodiuserių surinktų grupių, kas tik parodo, kokiuose skirtinguose pasauliuose gyvenam tokioj mažoj šaly. Nors podkastui nepamaišytų redaktoriaus/montuotojo ranka, galima išgirsti ir vertingų kritiškų pamąstymų, pvz., apie M.A.M.A. ar apie miestelių merų trukdymą normalesniems koncertams.
AGATA Muzikos salėje paskelbė populiariausius šalies atlikėjus. Grojamiausia radijo stočių daina Jessicos Shy „Nieko nieko“, o albumas „Pasaka“ – deimantinis (virš 6 mln. perklausų). Deimantinis ir Solo Ansamblio „Olos“. Platininis (buvau pasiilgus šitos kategorizacijos) – G&G Sindikato „99“. Auksiniai – Jarutis, Baumila, 2kvėpavimas ir ba. Kokios iš to išvados? Nors bežiūrint Panoramą apie seimūnų už dešimtis tūkstančių prisivogtus tušinukus gali pasirodyti kitaip, iš tiesų viskas mums yra gerai su galva.
Tai gal jau ir viskas šiam kartui. Daugiau naujų lietuviškų kūrinių galite rasti mano Spotify grojaraštyje. Priminsiu, kad pakomentuotumėt ir paspaustumėt širdelę, nes aš tik tuo ir gyva.
Nu, aš nesuprantu, kaip 2024ais metais, kažkam dar gali kliūti anglų kalba?
„(Ne)normaliai“ (žr. toliau) pastarieji netgi ištarė frazę „žiauriai sunkiai eiliuoti lietuvišką tekstą“. Tegaliu nusikvatoti ir parekomenduoti apsilankyti bibliotekoje. Į lietuvių kalbą neabejotinai sunku išversti Hegelį ar parašyti kompiuterijos žinyną, bet tikrai ne eiliuoti. - nu blyn, čia kai nori skelt pamokslą, vardan pamokslo.
Ar Hegelis rašė poeziją? Prie ko jis? Kompiuterijos žinynai/žodynai Lietuvoje visokių institutų ir kalbininkų yra labiausiai naudojami, kaip pinigų plovimo įrankis, tad kaip rodo praktika - tokius parašyti nėra sunku ir jų yra per daug.
Visiškai sutinku, kai žmonėms sunku eiliuoti lietuviškai, nu, nes ir man būtų įdomu sužinoti, kieno eiles toje bibliotekoje pateikti kaip gerą ir, svarbiausia, aktualų pavyzdį. Poezijos galėčiau išvardinti, bet ką pateiktį kaip eiliavimo meistrą(ę), nežinau. Dar pridedam, kad gi, pavyzdžiui, Bložės dievintojų flangas, apskritai, eilėraščio(dainos) nevertina, nes čia nerimta. Dar pridedam visą seksizmąo šliūžę grandų peozijoje ir tas bibliotekos ratas labai susiaurėja.
Be to, ką kažkuriame interviu Crucial Features merginos suformulavo tiksliau - nėra pakankamai pavyzdžių. Jas papildant, kūryba neprasideda nuo balto lapo, tik labai maža dalis muzikantų muzikos instrumentu iš karto kala savo kūrinius. Pradžiai koveriai, įtakos. Taip ir su tekstais, angliški tekstai rodo, ne tai, kad nori ar nenori lietuviškai dainuoti, o tai, kad jų klausoma muzika ir juos labiausiai veikianti dažnai nėra lietuviška. Galų gale, jei pati mintis dainos mintis silpna, tai toks skirtumas ar lietuviškai, ar angliškai. O jei daina gera, visiems px tekstas.
Tas nuolatinis džiaugsmas, o lietuviška daina Eurovizijoje irgi dzin. Ovidijus Vyšniauskas dainavo lietuviškai ir ką?
Bob Marley dainavo angliškai nemokėdamas ir su klaidomis. Kai Joe Strummer su Johnny Cash perdainavo Redemption Song, jie dainavo su "klaidomis". Taip kaip rašė Bob, o ne taip, kad būtų gramatiškai teisinga.
O kad neatrodytų, kad tik bambu, jei jau tikrai norisi lietuviškų eilių, rekomenduoju hardcore.lt mp3 ir (be ironijos) neseniai atrastas - iškrypėlio Pūko naktinis radijas. Isijunkit naktinį eterį, nustebsit kokių tekstų ten rasit. Paskutinį kartą temų įvairovė nuo to kaip moteris myli naktį ir džiaugiasi vienatve iki seks turizmo Afrikoje.
Pamenu, kai klausydama Acid King ar Windhand galvodavau “na tai kada lietuvĖ stounerio vokalistė?”, ir va Eiktubaiktu nuteikė optimistiškai. Ir ačiū už vartotiną terminą “diedų sėdimasis podcastas”! 😀