Atsiliepdama į jūsų pageidavimus po ankstesnio „Ausies“ laiško, savo mylimiausias lietuviškas vasaros dainas sudėjau į atskirą Spotify grojaraštį, kad galėtumėt klausytis savo transporto priemonėse. Ne visos dainos prieinamos Spotify, tad jas pakeitė kitos. Sąrašas išdėliotas daugmaž chronologiškai, tad galima girdėti šiokias tokias madas ir jausti bėgantį laiką.
ir kt.
Dainą Dubauskaitę kadaise žinojau kaip tam tikrą mitinę figūrą, moterį(!), rašančią(!) apie tą man tolimą ir nepažįstamą elektroninės muzikos pasaulį. Bėgo laikas, bėgo metai, Daina jau seniai yra atvirtusi į Kotryną ir su ja susirašom reguliariai, kiekvieno mėnesio vidury, darbiniais žurnalo „Kaunas pilnas kultūros“ klausimais. Labai malonu! Taip pat su Dubauskaite rašėm apie LYTĮ KAIP AVANGARDĄ (koks kietas pavadinimas) ir sudarėm Lietuvos Šimtmečio garso takelį (protestuodamos prieš valdžios aprobuotą „Music Export Fund“ sudarytą sąrašą - neberandu jo internete). Šiandien užmojis skamba kiek naiviai ambicingai, bet atsimenu, kad įdėjau daug darbo.
Tai šita nesusijusi įžanga tebuvo pasigyrimas, kaip kartais pavyksta susipažint su mitiniais herojais. O iš tiesų norėjau pareklamuoti Kotrynos Lingienės naują radijo laidų ciklą „UŽDARAS VAKARAS“, skirtą 90-inių diskotekų geografijai, pirmiesiems didžėjams ir pirmiesiems šokėjėliams. Patiko platus pašnekovų spektras. Taip pat sužinosit, ar grojo tą naktį Tomas Boo.
Aš pati į klubus nevaikščiojau, mokyklos laikais labiau gyvenau kiemo gyvenimą. Atsimenu vieną žostką apsilankymą VRM’e (Žirmūnų g. 1E), kur mano nepratusioms 8tokės akims rodėsi, kad visuose kampuose narkomanai raitosi. Buvo baisu, bet savotiškai vis tiek įdomu. Tai naujas XXXL singlas (taip, visi dabar atgimsta) man būtent taip ir skamba. Ganėtinai nejauku į tuos dėdules žiūrėt, bet antropologiškai vis tiek intriguoja šitas apsisukęs reivo ratas. Karališka erdvė, beje, gruodį pasirodys Žalgirio arenoj, darbuojasi, perdainuoja senus hitus, įterpdami tokius žodžius kaip „insta“ ir „whatsapp“.
Vis stumiu ant repo, tai netikėtai pasidžiaugsiu Vesta ir jos įspūdingu kūriniu „Surišti viena virve“, atiduodančiu duoklę ne kam kitam, o klasikams UZI.
Su didžiulėm viltim klausau kiekvieną moters repą, bet… gal tiesiog mano kartelė per aukšta. Vis dėlto jūsų bendram išsilavinimui siūlau susipažinti su Gabija Li.
Čia įspūdingas ir žiaurokas prieš metus pasirodęs klipas, kurio buvau nepamačius. Stipriai į širdį smogė ir pats Veirr kūrinys.
Labai patinka, kai atlikėjai susivienija bendriem darbam, tai McLoud dabar tuo aktyviai užsiima. Davai die blet.
O šiaip, jei taip nuoširdžiai, tai pastarąsias savaites mano didžiausias guilty pleasure’is yra Viliaus Popendikio „Šiurpuliukai“. Sprendžiant iš komentarų, vyrai vos ją išgirdę puola pirštis.
Albumai
(I) Tikrai viena maloniausių rašymo apie muziką akimirkų – kai atrandi kažką beveik niekam nežinomą, bet labai labai gerą. Ant tiek gerą, kad va pirmu numeriu albumą įrašiau. Prieš porą metų feisbuke jau esu užsiminus apie FOR THE SAKE OF BREVITY albumą „Ghost Towns“ (tą pabrėžiu tik tam, kad žinotumėt iš manęs išgirdę pirmiausia). Dabar pasirodė albumas „The Angelus“, turbūt teoriškai priskirtinas kokiam nors emo subžanrui, bet man skamba visiškai ne naiviai, ne infantiliai ir ne melodramatiškai, kaip emo dažnai skamba. Kaip tik, sakyčiau, tai introspektyvus albumas su sveiku saviironijos jausmu ir kitais neprivaidintais jausmais. Retai lietuvius pagiriu dėl angliškų tekstų, bet net ir tie patiko (mėgstamiausia (su amerikietiškom aktualijom susisiejusi) eilutė: I'm the vice president of panic / And the president's gone).
(II) Apie EXOTERNAL (Ieva Burneikytę) perskaičiau kitam Substacke (rekomenduoju: Justas Kontrimas) ir iškart labai užsikabinau, nes dirbant man reikia labai specifinės nenuobodžios bežodės muzikos. O albumas „ZigZoyd“ turi įdomų, Pakui Hardware instaliacijas primenantį animalistinį-futuristinį charakterį.
(III) Mėgstu kontrastus, tai dabar – apie JESSICĄ SHY. Esu gerbėja, turiu bilietus į koncertą Dariaus ir Girėno stadione. Mėgstu skaidrų Džesikos skambesį ir įgūdį rašyti visuotinai įstringančias dainas. Trečiasis jos albumas „Sutemos“ minoriškesnis, bet pratęsiantis lietuvių liaudies leitmotyvus („Tarp geltonų rūtų“) ir nepretenzingai kalbantis apie jausmus (highlightas – „Nepyk ant manęs“ su Free Finga).
AGATA kas savaitę feisbuke ir savo svetainėje skelbia klausomiausius užsienio ir lietuvių kūrinius. Labai įdomi statistika, ypač mišrus sąrašas, kuriame matyti, kad lietuviška muzika dabar apskritai yra klausomesnė nei užsienio. Čia naujausias bendras sąrašas.
(IV) Visiškai šviežias vardas DESERTED ISLAND, pavergęs mane egzotiškais „Katungos“ ritmais. Tribal Kaunas – manau, neblogas subžanro įvardijimas.
(V) Ten buvo „Chunga Chunga“, o čia BIG CHANGA. Labai patiko aprašymas Bandcampe apie mažų standartų laikus ir bebenčiukų kartą. Šitas EP prikelia tris 90-inių šokinius kūrinėlius gyvenimui ateityje. Išties sujaudino ir norėjosi daugiau.
(VI) Jei per karščius neturit apetito, tikrai galit klausyti bent jau LUKĄ PILKAUSKĄ, kurio trečiąjį albumą „Ciao ciao“ kažkaip pražiopsojau balandį. Be titulinės dainos, kurią vis girdžiu skambant iš automobilių, labai patiko „Sunki širdis“, nors visa Luko muzika kol kas vien lengva širdim parašyta.
(VII) Yra toks žanras – suaugusiųjų pop. Vis dar nesu jam pribrendusi – kiekvienam, kaip sakoma, savu laiku repas nusibosta. Bet suprantu, kai jis tikrai gerai skamba. GIEDRĖ apskritai per savo ilgą karjerą blogų dainų neturi. Ir „Kiaurai sielas“ yra pavyzdinis albumas su pavyzdiniais tekstais (pvz., „Tą naktį grojo Tomas Boo“ ar titulinis). Tiesa, man, kaip dar nesuaugusiai, norėtųsi, kad Giedrė nebūtų vien LRT visomis progomis kviečiama atlikėja, bet ir dar truputį chuliganė, įrašytų dainų su tuo pačiu Free Finga ir minėtiems bebenčiukams primintų apie šlovingą geidulingą Empti dvasią.
Daugiau dėmesio vertos muzikos visad rasite mano nuolat pildomame Spotify grojaraštyje „New Lithuanian Music“.
Na, geresnės dainos pasipiršimui už Tonį, tikriausiai nėra https://youtu.be/dXb_ydmHwSU?si=8dexKJKOXpSV3QQL