Ilgai rašiau feisbuke – rekomenduodavau, ko paklausyti ir kur nueiti. Bet vis labiau suprantu, kad feisbukui kaput. Taip pat per gerus 15 metų mano recenzijų ir straipsnių yra publikuota: „15min“, „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, Lietuvos muzikos informacijos centras, „Pravda“ (buvo tokia). Rašančių apie muziką Lietuvoje vos keletas, nes sunku, atima daug laiko, nieks neskaito ir gauni centus. Bet vis tiek norisi tai daryti – pasidalinti tuo, kas rūpi.
Pamačiau, kad Beata Tiškevič čia, „Substack“ platformoje, turi virš 23 000 skaitytojų. Tai įkvėpė! Kuo aš prastesnė? Mano siekis būtų 50.
Planas minimum
Prenumeratoriams per mėnesį atsiųsiu du meilės laiškus. Vieną su sąrašiuku lietuviškos muzikos naujienų (dainų, albumų, klipų, skandalų). Kitą su tuo, kas sukris: koncerto / serialo / straipsnio rekomendacija, įspūdžiai iš renginių, pėdų nuotrauka. Nežinau dar pati.
Tiesa, pavadinimas AUSIS, aišku, yra duoklė legendiniam a. a. žurnalui „Ausis“, kuriame lietuviška muzika buvo ne mažiau reikšminga nei užsienietiška.
Jei naudojat „Spotify“, kviečiu sekti grojaraštį Nauja lietuviška muzika.
Apie mane
Muzika mane visad veikė labai kūniškai. Kažkaip tarsi anapus proto. Niekada nesvajojau pati būti muzikantė (grodama pianinu bijodavau kaimynų). Bet anksti buvo aišku, kad moku rašyt. Skaitydama „Prozac Nation“, Kurto Cobaino biografiją „Heavier Than Heaven“ ir laikraštį „Ore“ supratau, kad muzikos žurnalistai yra cool.
Tada studijavau lietuvių filologiją, paskui semiotiką ir, kaip pridera, rašiau apie knygas. Vaikščiojau į visus įmanomus užsieniečių koncertus (nuo Toto Cutugno iki R.E.M.). Galiausiai kažkaip nejučiom pradėjo bręsti pokyčiai lietuviškoj muzikoj, aš nustojau skaityti knygas ir pradėjau reguliariai rašyti apie tai, ko klausau. Ir vaikščioti į visus naujos kartos lietuvių atlikėjų koncertus.
Dabar duoną valgau iš filologinio darbo (verčiu ir redaguoju knygas), bet aistra muzikai irgi duoda dividendų (priklausau M.A.M.A. apdovanojimų komisijai, būnu eksperte Kultūros taryboje, kartais nemokamai įleidžia į koncus), taigi rašymas apie muziką nėra visiška vargo vakarienė.
Dar svarbu paminėti, kad neužsiimu muzikine segregacija, nesureikšminu muzikinių žanrų ir stilių. 14-os metų mylėjau Eminemą, 18-os mylėjau Metallicą, 30-ies mylėjau ba. Klausau daug repo (deja, nelietuviško), daug metų važiuodavau į „Devilstone“ ir lankydavausi „Vilnius Jazz“. Mėgstu dj nevykėlę, Džordžą, „Meilę ir mirtį Veronoje“, Baumilą, Billie Eilish ir Beyonce. Ir Cher.
Taip pat vardan savo ramybės turiu pabrėžti, kad viskas čia – tik mano nuomonė. Prieš heitindami pagalvokit apie mano gležnus jausmus.